— Penki kilogramai rinktinės jautienos! — kone švytėdamas pareiškė mano vyras Tomas.
Prieškambaryje jis skubiai segėsi striukę, lyg būtų pavėlavęs į kokį valstybinės svarbos posėdį.
— Mama liepė šašlykams paimti patį geriausią mėsos gabalą. Ji į mūsų sodą pasikvietė tetą Janiną su vyru. Taigi imk marmurinę. Jei jau balius, tai balius!
Aš sustingau vidury koridoriaus, rankoje laikydama puodelį rytinės kakavos.
Mano vidinis finansų analitikas, paprastai pabundantys tik po antro gurkšnio karšto gėrimo, šįkart atsimerkė akimirksniu. Ore aiškiai pakvipo ne šeimos išvyka, o biudžetine provokacija.
— Penkis kilogramus marmurinės jautienos? — pasitikslinau tokiu mandagiai šaltu balsu, kokiu žmonės paprastai klausia telefoninių sukčių, iš kurio tiksliai saugumo skyriaus jie čia skambina.
Puodelį atsargiai pastačiau ant spintelės.
— Ir, spėju, prie mėsos mama dar prašė paimti porą kilogramų šviežių triufelių, poliarinės pelėdos plunksną ir dėžę kolekcinio nektaro, surinkto nekaltų mergelių pietiniame šlaite?
— Gėrimais pasirūpins Marius, — lengvabūdiškai numojo ranka Tomas, paminėdamas savo sesers vyrą.
Nuostabi vyriška savybė — girdėti tik tą informaciją, kuri nesugriauna patogaus pasaulio vaizdo.
— O Rasa tau į programėlę atsiuntė dar smulkmenų sąrašą. Ten daržovės, sūriai, užkandžiai. Mama nori, kad prieš tetą Janiną nebūtų gėda. Jie juk iš Vilniaus atvažiuoja, pripratę prie kito lygio. Aš važiuoju į statybinių prekių parduotuvę dėl dailylenčių, susitiksim jau sode!
Lauko durys linksmai trinktelėjo. Aš atrakinu telefoną.
Vyro sesers Rasos žinutė ekrane driekėsi tokia ilga juosta, kad labiau priminė išlepintos roko grupės koncertinį reikalavimų sąrašą, o ne kuklų pirkinių planą šeimos pasisėdėjimui keliuose sodo aruose.
„Eglute, saulele, paimk sūrio su mėlynuoju pelėsiu, tik ne pigiausio, mama jo negali pakęsti! Dar kaparėlių, didelių alyvuogių be kauliukų, šviežio upėtakio mano berniukams, nes jie sunkios mėsos nelabai valgo, prinokusių ‘Hass’ avokadų. Na ir tos pačios jautienos, marmurinės, elitinės ‘Black Angus’, mama sakė ne mažiau penkių kilogramų, Marius mėgsta pavalgyti. Ir Mariui nealkoholinio alaus, kokias dešimt skardinių, nes nuo kitokio jis tinsta. Dėl pinigų paskui susiskaičiuosim, juk mes viena šeima!“
Paskutinį sakinį perskaičiau du kartus.
Giminystės pareigos turi keistą bruožą: jos visada paskelbiamos bendromis, tačiau nauda kažkodėl lieka labai konkrečiose rankose.
Formuluotė „paskui susiskaičiuosim“, kai ją ištardavo mano vyro giminės, istoriškai reiškė ne atsiskaitymą, o neatlygintiną auką jų bedugnių skrandžių fondui. Šitos šeimos šventa tradicija buvo paprasta: visi triukšmingai, linksmai ir su puikiu apetitu ilsisi, o pabaigoje tave iškilmingai paskiria generaline šventės rėmėja.
Mintyse greitai suskaičiavau, kiek kainuotų Rasos „kelios smulkmenos“.
Suma išėjo tokia, kad nedidelė seniūnija už ją turbūt galėtų metus gyventi be didesnio streso. Penki kilogramai aukščiausios rūšies jautienos, dar upėtakis, įvežtiniai sūriai ir brangūs gėrimai — visa tai sudarytų beveik pusę mano avanso.
Užsimečiau lietpaltį, pasiėmiau automobilio raktelius ir išvažiavau į prekybos centrą.
Esu suaugusi, išsilavinusi moteris. Dirbu su skaičiais, moku suplanuoti išlaidas pusmečiui į priekį. Ir nuoširdžiai nesuprantu, kodėl turėčiau iš savo atlyginimo kortelės finansuoti svetimą vilnietišką pasipūtimą.
Prekybos salėje grojo energinga muzika, tarsi maloniai kviečianti lengvai ir be sąžinės graužimo atsisveikinti su savo santaupomis.
Vežimėlį ramiai pastūmiau pro blizgančias vitrinas, įrėmintas tamsia mediena. Ant juodo pagrindo ten gulėjo kepsniai su dailiomis marmurinėmis gyslelėmis. Jų kainų etiketės iš tolo atrodė kaip telefono numeriai.
Mums su Tomu išsirinkau du kilogramus puikios, šviežios kiaulienos sprandinės su gražiu riebaliuko sluoksniu.
Šalia atsidūrė rausvi pomidorai, traškūs spuoguoti agurkėliai, didžiulis ryšulys kvapnių kalendrų, raudonieji svogūnai ir keli ką tik iškepto lavašo lakštai. Tai buvo mūsų vakarienė — sąžininga, skani, aiški ir apmokėta mūsų pačių pinigais.
Tą vežimėlį palikau prie kasų ir pasiėmiau antrą, tuščią krepšį.
Atėjo metas surinkti vaišių krepšelį brangiems svečiams — brangiems visomis šio žodžio prasmėmis.
Marius, mano vyro sesers vyras, manyje visada kėlė beveik mokslinį susidomėjimą. Jis turėjo dugninio šamo graciją ir tokį pat išrankumo maistui trūkumą.
Sode jis paprastai tyliai įsitaisydavo plastikiniame gulte po obelimi, tarsi nuguldavo į dugną, ir metodiškai, nemirksėdamas siurbdavo į save viską, kas tik patekdavo į jo akiratį. Brangaus kumpio ir trečiarūšės virtos dešros jis neskirdavo nė per plauką. Jam egzistavo tik vienas kokybės matas — kiekis.
Teta Janina nuolat laikėsi amžinų, karingų dietų, kurios stebuklingai nutrūkdavo lygiai tada, kai prasidėdavo nemokami šeimos banketai.
O mano anytai Birutei tiesiog fiziškai reikėjo, kad aplink ją būtų lakstoma, jai patarnaujama ir žiūrima į burną, pageidautina — laikant padėklą. Jai svarbiausia buvo ne kepsnio skonis, o pats faktas, kad marti po pirmo spragtelėjimo išlėkė jo pirkti.
Ekonominės klasės lentynų zonoje, kur šviesa buvo blankesnė, o kainų etiketės rėkė nuodingai geltona spalva, radau būtent tai, ko ieškojau.
Mano žvilgsnis nuslydo į apatinę lentyną. Ten vieniši pūpsojo pilvoti plastikiniai kibirai su gyvenimą teigiančiu užrašu: „Šašlykai sodui. Maža kaina“.
Pro pusiau permatomą plastiką matėsi kieti, gysloti nežinomos kilmės gyvūno gabalai, dosniai paskandinti drumstame marinade, kurio spalva priminė užsistovėjusią rudeninę balą. Tame grožyje liūdnai plūduriavo keli ištižę svogūnų žiedai.
Su giliu vidiniu pasitenkinimu įkėliau į krepšį du tokius kibirus.
Prie jų pridėjau pigiausio rūkytos dešros formos sūrio gabalą — tą legendinį, skystais dūmais kvepiantį gaminį, kuriuo sunkesniais laikais drąsiai būtų buvę galima kalti vinis į tvorą.
Vietoj upėtakio Rasos berniukams paėmiau dvi pakuotes „Studentiškų“ dešrelių, kurių sudėtyje sąžiningai puikavosi soja ir mechaniškai atskirta paukštiena.
O vietoje prabangaus alaus Mariui, nuo kurio jis, kaip teigiama, neva neištinsta, mano rankose atsidūrė dėžė akcijinio gėrimo.