Žinoma, šviesaus, putojančio ir supilstyto į plastikinius bambalius.
Paskutiniam akcentui ant viršaus dar užmečiau skardinę pigiausios cukinijų užtepėlės. Vietiniai „delikatesai“, kaip sakoma. Jei jau švęsti, tai švęsti iki galo.
Kol prie kasos mušiau du atskirus čekius, rankinėje sučirškė telefonas. Rasa.
„Egle, tu dar parduotuvėje? Paimk trešnių, tik rinktinių, pietietiškų, didelių. Ir granatų sulčių, tiesioginio spaudimo. Pinigus, kaip tarėmės, paskui susiskaičiuosim!“
Aš tik kreivai šyptelėjau, įmečiau telefoną atgal į rankinę ir patraukiau automobilio link.
Į sodybą atvažiavau pirma. Oras buvo tiesiog pasakiškas: birželio saulė švelniai kaitino jauną žalumą, viskas kvepėjo vasaros pradžia.
Maišus iškroviau vasaros virtuvėje, o tada ramiai, beveik su meile, ėmiausi mūsų kiaulienos sprandinės. Supjausčiau svogūnus žiedais, rankomis juos gerai paminkiau, kol išsiskyrė sultys, viską užpyliau kefyru, nepagailėjau šviežiai maltų juodųjų pipirų ir bazilikų.
Stiklinį puodą uždariau dangčiu su spaustukais ir patikimai įkišau į patį tolimiausią šaldytuvo kampą, kur jo nesimatė nė per nago juodymą. Dėl visa ko dar užstačiau vakarykščio garnyro puodais.
O pigius plastikinius kibirus su „Sodybiniu“ šašlyku iškilmingai pastačiau pačiame virtuvės stalo viduryje.
Aplink juos vaizdingai išrikiavau plastikinius bambalius, šalia padėjau tą akmeninį rūkytą sūrį, net neišvyniotą iš gamyklinės plėvelės, ir priglaudžiau dešrelių pakuotes. Kompoziciją vainikavo nepaliesta cukinijų užtepėlės skardinė.
Visa ta natiurmorto versija atrodė taip, lyg ruoštumėmės ne šeimos pasisėdėjimui, o kraštutinio taupymo entuziastų suvažiavimui.
Maždaug po pusantros valandos už vartų pasigirdo isteriškas pypsėjimas. Į kiemą įvirto ilgai laukta delegacija.
Priekyje, tarsi ledlaužis per svetimą ramybę, žengė Birutė.
Ji buvo pasipuošusi kaip į priėmimą: šviesus kostiumėlis, nepriekaištinga šukuosena ir veidas žmogaus, atvykusio priimti parado centrinėje aikštėje.
Iš paskos smulkiais žingsneliais tipeno teta Janina. Akiniai nuo saulės dengė pusę veido, o laikysena bylojo, kad kilmingą damą dėl absurdiškos navigacijos klaidos kažkas išlaipino tiesiai bulvių lauke.
Toliau vilkosi svainė Rasa, garsiai auklėdama savo išlepintus sūnus už tai, kad šie dulkėse ištepė brangius sportbačius.
Šią didingą eiseną užbaigė Marius.
Jis dar eidamas akimis skenavo teritoriją — vyzdžiai kone iššokę, veidas įsitempęs. Buvo aišku: žmogus ieško kepsninės, mėsos ir pirmosios gėrimų porcijos.
Tomas privažiavo netrukus paskui juos savo automobiliu, man nusišypsojo, mostelėjo ranka ir nuėjo už namo iškrauti sunkių dailylenčių pakuočių.
— Eglute! — Birutė į vasaros virtuvę nėrė tokiu ryžtu, kokiu išalkusi žuvėdra krantinėje puola be priežiūros paliktą riebų pyragėlį.
Ji užtikrintai patraukė kėdę į šalį.
— Mes gi iš kelio, kamščiuose prasikankinome, alkani kaip vilkai! Ar viską nupirkai, kaip liepiau? Kur mūsų marmurinė jautiena? Janina taip laukė, ji Vilniuje pripratusi prie gero aptarnavimo ir kokybiškų produktų!
Anyta šeimininkišku mostu, net dorai nepažiūrėjusi, ištiesė ranką į tai, kas stovėjo stalo centre.
Jos pirštai su idealiu manikiūru sugniaužė plastikinio kibiro dangtį. Ir staiga ji sustingo.
— Kas čia dabar? — jos balsas klastingai lūžo, kai ji perskaitė kreivai priklijuotą etiketę, nuo kurios į ją liūdnai žvelgė nupieštas paršelis.
Ji pavartė kibirą rankose.
— Koks dar „Sodybinis“? Kur prabangus angusas? Kur kepsniai?
— Birute, čia yra rūsti gyvenimo tiesa acto marinate, — pasakiau kuo maloniausiai ir plačiai nusišypsojau.
Iš virtuvės stalčiaus išsitraukiau didelį peilį ir ėmiau ramiai kapoti blyškias dešreles ant medinės lentelės, kad vėliau jas perkelčiau į vienkartinę kartoninę lėkštę.
— Aš gi tau aiškiai, žmonių kalba prašiau nupirkti geriausios mėsos! — pasipiktino anyta.
Už jos nugaros teta Janina prispaudė delnus prie krūtinės, visu kūnu demonstruodama aukščiausią įžeisto orumo laipsnį.
— Rasa tau surašė išsamiausią sąrašą! — įsiveržusi į virtuvę motiną tuoj pat palaikė svainė. — Aš ten kiekvieną punktą patikrinau! Kur upėtakis? Kur sūriai, Egle?!
— Rasa rašė, — nuolankiai linktelėjau, imdamasi rūkytos dešros formos sūrio. Peilio ašmenys sunkiai lindo į jo tamprų kūną.
Atsargiai padėjau peilį į šalį.
— O aš skaičiavau. Rasos sąrašas, įskaitant pietietiškas trešnes ir tiesioginio spaudimo granatų sultis, būtų kainavęs lygiai apie šimtą septyniasdešimt eurų. Todėl nupirkau maisto tik už tą sumą, kurią jūs vakar pervedėte man į kortelę.
Virtuvėje nusileido sunkus, tirštas tylos debesis.
Toje tyloje aiškiai girdėjosi, kaip lauke Marius nesėkmingai mėgina atsukti plastikinį dangtelį, remdamas jį į mūsų naujos medinės pavėsinės kampą.
— Mes tau nieko nepervedėme! — nuoširdžiai, su tikru vaikišku pasipiktinimu šūktelėjo Rasa.
Ji sutrikusi mirksėjo, akivaizdžiai nesuvokdama, kaip sistema galėjo taip smarkiai užstrigti.
— Mes juk aiškiai parašėme: paskui susiskaičiuosim! Juk savi žmonės!
— Tai mes ir susiskaičiavome. Iš anksto, — atkirčiau, nė akimirkai neprarasdama malonios šypsenos.
Atsirėmiau į stalviršį.
— Čia, turėdama laiko kamštyje, paskaičiavau jūsų ankstesnius „paskui susiskaičiuosim“ per pastaruosius dvejus metus. Nauja jūsų skalbimo mašina, kurią mes „laikinai“ apmokėjome, kai Marius turėjo problemų darbe. Tavo jubiliejus restorane, Rasa, kur man labai iškilmingai buvo patikėta apmokėti baro sąskaitą.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės.
— Paaiškėjo, kad jūs man skolingi maždaug už tris tokius marmurinės jautienos banketus. Taigi ši šventė šiandien vyksta įstaigos sąskaita, bet griežtai neviršijant istorinio limito. Mūsų giminėje juk šventai gerbiama nesavanaudiškos pagalbos tradicija — ypač tada, kai padėti nesavanaudiškai turiu aš, o naudotis ta pagalba tenka visiems kitiems.
— Kaip tu drįsti?! — užspringo Birutė, akyse akivaizdžiai raudonuodama iš pykčio.
Ji mostelėjo ore manikiūruotu kumščiu.
— Prieš tikrą tetą gėdą darai! Prieš svečius iš sostinės! Mes atvažiavome pailsėti, grynu oru pakvėpuoti! Be to, ši sodyba ir mūsų! Mano sūnus ją savo rankomis statė! Turime teisę!
— Jūsų sūnus ją statė, o du nemenki vartojimo kreditai už šitą žemę ir tas pačias dailylentes kas mėnesį nurašomi nuo mano atlyginimo kortelės, — ramiai, nė kiek nepakeldama balso, nutraukiau šį audringą pasirodymą.
Galiausiai paėmiau nuo stalo vieną iš tų plastikinių kibirų.