— Tavo sesuo, kol mūsų nebuvo, prisitempė į mūsų butą kažkokių vyrų ir surengė čia girtuoklystę! Viskas, mano kantrybė baigėsi! Aš atėmiau iš jos raktus ir išmečiau ją lauk! Tegul ieškosi kitos vietos savo baliams! Ir jeigu dabar nors pabandysi ją teisinti, aš tą pačią minutę paduodu skyryboms! — šaukė Rasa, ranka rodydama į svetainėje tvyrantį chaosą.
Tomas sustingo ant slenksčio taip ir nespėjęs nusimauti dešinio bato. Sunkus odinis portfelis išslydo iš suglebusių pirštų ir dusliai trenkėsi į purvinas prieškambario plyteles. Jo akys klaidžiojo po butą, lyg protas atsisakytų priimti tai, ką matė. Namai, kuriuos Rasa visuomet laikė beveik pavyzdinės tvarkos pavyzdžiu, dabar labiau priminė pigų užkampio landynės kambarį po savaitę trukusios valkatų puotos. Ore kabėjo tirštas, kone ranka apčiuopiamas rūgštaus alaus, vakarykščio alkoholio tvaiko, įsigėrusio cigarečių dūmo ir neplautų kūnų dvokas. Ant šviesaus laminato blizgėjo lipnios neaiškios kilmės balos, apibarstytos pilkais pelenais, sutryptais bulvių traškučiais ir saulėgrąžų lukštais.
Brangi šviesi sofa, nupirkta vos prieš kelis mėnesius, buvo nusėta riebaluotomis dėmėmis ir apmėtyta nuorūkomis — nekviesti svečiai jas, regis, tingėdami gesinti kur nors kitur, spaudė tiesiai į porankius. Kilime juodavo išdegintos skylės, o prie televizoriaus mėtėsi apversta peleninė, kurios turinys plonu sluoksniu nugulė ant visos elektronikos. Ant stiklinio kavos staliuko stūksojo tuščių butelių krūva, purvini plastikiniai puodeliai su pomidorų sulčių likučiais ir suglamžytos servetėlės.
— Iš komandiruotės grįžau viena diena anksčiau, — Rasos balsas perrėžė buto tylą šaltu, metaliniu skambesiu. — Nusprendžiau neskambinti. Pagalvojau: mergina ruošiasi atsiskaitymams, kam ją trukdyti. Užlipu į mūsų aukštą, o buto durys praviros. Eik vidun, kas tik nori. Pastumiu duris, įžengiu ir pamatau šitą zoologijos sodą. Ant mūsų sofos knarkia kažkoks kalnas raumenų su purvinais sportbačiais. Virtuvėje dar du geria degtinę tiesiai iš butelio, rūko pro atvirą langelį ir žvengia taip, kad sienos dreba. O tavo brangioji sesutė, kuri maldavo leisti jai pagyventi čia dėl ramybės ir tylos per sesiją, kabo ketvirtam tipui ant kaklo ir vos apverčia liežuvį. Ji net ant kojų nebepastovėjo — tik spoksojo į mane drumstomis akimis ir kvailai kikeno.
Tomas susiraukė, lyg tik dabar būtų išsivadavęs iš sąstingio. Nusimetė paltą, negrabiai numetė jį ant portfelio ir galiausiai nuspyrė batą. Žengė atsargų žingsnį į kambarį, bet kojinės padas su šlykščiu čiaukštelėjimu prilipo prie grindų.
— Rasa, palauk, — jis suraukė antakius, pasibjaurėjęs žvilgtelėdamas į prie kojinės prilipusį ištižusio maisto gabalą. — Kokie dar vyrai? Koks balius? Ugnė ruošėsi egzaminams. Ji vakar vakare pati man skambino, sakė, kad iki ausų paskendusi konspektuose. Gal čia jos kursiokai buvo užėję padėti su medžiaga?
— Kursiokai? — Rasa trumpai, kandžiai nusijuokė, bet tame juoke nebuvo nė lašo linksmumo. — Tie tavo „kursiokai“ atrodė taip, lyg ką tik būtų išėję iš kalėjimo. Vienam kokie trisdešimt penkeri, veidas pragers tas, o ant pirštų krumplių — kalėjiminės tatuiruotės. Tu rimtai manai, kad jie čia mechaniką ar aukštąją matematiką aptarinėjo? Pasakysiu dar daugiau: kai užėjau į mūsų miegamąjį, ant mūsų lovos voliojosi tuščios alaus talpos, purvinos kojinės ir pažertas tabakas. Per dvi dienas jie mūsų namus pavertė kiaulide.
Rasa priėjo arčiau vyro, kiekvieną judesį atlikdama kietai, beveik demonstratyviai, visiškai nekreipdama dėmesio į po batų padais traškantį šiukšlių sluoksnį.
— Aš su jais nepradėjau mandagiai kalbėtis ir aiškintis, kas jie tokie. Tiesiog paėmiau virtuvėje sunkią metalinę keptuvę ir pasakiau: jeigu po minutės šitos šutvės čia nebebus, pradėsiu daužyti jų tuščias galvas. Tavo sesutė bandė kažką murmėti, vaidino šeimininkę, susipynusiu liežuviu reikalavo gerbti jos svečius. Aš ištraukiau iš jos džemperio kišenės savo raktus, sugriebiau ją už pakarpos ir išmečiau į laiptinę paskui jos sugėrovus. Tiesiai su kojinėmis ir ištampytais marškinėliais. Net batų neleidau apsiauti — tiesiog išstūmiau tą girtą bjaurybę už slenksčio, kol ji dar mėgino užsimesti striukę.
Tomas akimirksniu išbalo, o po kelių sekundžių jo veidas ėmė lietis tamsiu raudoniu. Sugadinti baldai, alkoholiu užlietos grindys ir prirūkytos sienos jo, regis, visai nesujaudino. Visa jo reakcija, visas pyktis susitelkė tik į paskutinius žmonos žodžius. Jis demonstratyviai peržengė tuščią butelį ir grėsmingai priartėjo prie Rasos.
— Ji dar jauna, suklydo! — suriko Tomas, taškydamasis seilėmis ir įnirtingai mosikuodamas rankomis. — Taip, prisidirbo. Taip, atsivedė kažką, nepagalvojo galva. Bet tai nereiškia, kad galima mano tikrą seserį išmesti į laiptinę! Tu neturėjai jokios teisės varyti jos lauk vėlų vakarą! Tu savanaudė, kuriai rūpi tik grindų švara, o ne žmonės! Lauke spalis, šaltis kaip šuniui! Kur ji dabar eis naktį, svetimame mieste?
— Man visiškai vienodai, kur ji eis, — nukirto Rasa, nė per milimetrą neatsitraukdama. — Į stotį, į studentų bendrabutį, į rūsį pas savo draugelius padugnes. Tai jos, ir tik jos, problema. Aš įsileidau ją čia tik dėl tavęs, nes tu man išūžei ausis pasakomis apie vargšę studentę, kuriai triukšmingos kambario draugės trukdo mokytis. Ji prisiekinėjo, kad nuo ryto iki vakaro sėdės prie knygų. O galų gale čia įsirengė tokį urvą, į kurį man šlykštu net koją kelti.
Tomas sugniaužė kumščius ir ėmė sunkiai, triukšmingai kvėpuoti. Jo įsiutęs žvilgsnis šokinėjo nuo žmonos prie nusiaubto kambario, tarsi jis vis dar bandytų rasti bent menkiausią argumentą savo pozicijai pateisinti, visiškai ignoruodamas akivaizdų nuostolių mastą.
— Tu bent suvoki, ką padarei? — sušnypštė jis, žengdamas Rasos link. — Išmetei merginą be pinigų, be šiltų drabužių, be dokumentų! O jeigu jai kas nors nutiks? O jeigu tie tipai ją užkabins laiptinėje? Tu galvojai galva, kai stūmei ją pro duris? Ji yra mano šeima!
— Tavo šeima, panašu, dabar stovi laiptinėje ir laukia, kol tu nulėksi jai šluostyti nosies, — lediniu tonu atkirto Rasa, sukryžiuodama rankas ant krūtinės. — Ji ne vaikas. Jai devyniolika. Ji puikiai moka atidaryti butelius, temptis vyrus į svetimus namus ir meluoti broliui telefonu apie konspektus. Todėl pasilik savo paskaitas apie sunkią tavo sesers dalią sau. Ginsi ją — kelias laisvas, gali žygiuoti paskui ją į laiptinę.
— Tu visai pamišai su savo ultimatumais? — suurzgė Tomas, žengdamas dar vieną žingsnį ir bjauriai šliukštelėdamas į lipnią išlieto alkoholio balą. — Dėl ko visas šitas teatras? Dėl šiukšlių krūvos ir kelių dėmių ant sofos? Rytoj ryte iškviesime valymo įmonę, iššveis tavo brangųjį butą iki blizgesio, vėl galėsi lakstyti su savo šluota ir pūsti dulkeles nuo lentynų. Bet žmogų išmesti ant šalto betono — čia jau grynas žvėriškumas, Rasa! Ji mano kraujas, mano sesuo, studentė, o tu elgiesi kaip beširdė, nuo tvarkos pakvaišusi mašina!
— Šiukšlių krūvos? — Rasa nuodingai šyptelėjo, ir jos veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo. Ji net nepakėlė balso; jos tonas išliko mirtinai ramus, lygus ir nuo to dar labiau erzino vyrą. — Eime, Tomai. Kadangi nuo staiga užplūdusios broliškos meilės tau, matyt, visiškai aptemo akys, surengsiu tau asmeninę ekskursiją po šį miesto sąvartyno filialą. Sek paskui mane. Gali eiti ir su batais — blogiau čia jau vargu ar padarysi.
Rasa staigiai apsisuko ir patraukė link bendro vonios kambario su tualetu. Tomas, nepatenkintas pūškuodamas ir po nosimi murmėdamas keiksmus, sunkiai nusekė paskui ją, pakeliui batu sutraiškydamas tuščią plastikinį puodelį. Vos jiems priėjus prie pravirų vonios durų, į nosį smogė susikoncentravęs, šleikštulį keliantis skrandžio rūgšties, nesuvirškinto maisto ir pigių stipriųjų gėrimų tvaikas.
— Žiūrėk atidžiai, — Rasa pasibjaurėdama parodė idealiai nulakuotu pirštu į kriauklės pusę. — Tavo devyniolikmetė mergaitė, kuri, matyt, persitempė skaitydama storus vadovėlius, apvėmė mums visą kriauklę ir veidrodį. Mano balti frotiniai rankšluosčiai dabar voliojasi ant šlapių plytelių, ir, sprendžiant iš rudų dryžių, jais bandyta valyti tą pačią vėmalų košę. Unitazas iki viršaus užkimštas nuorūkomis ir suplėšyto popieriaus gumulais.