tualetinio popieriaus skiautėmis. O ten, prie skalbinių krepšio, dar mėtosi tuščia prezervatyvų dėžutė. Puikus pasiruošimas egzaminams, ar ne? Matyt, anatomijos praktika vyko labai nuodugniai, su visišku įsigilinimu į temą.
Nuo dvoko Tomui iš veido dingo spalva. Jį supykino, ir jis nevalingai truktelėjo atgal į koridorių, stengdamasis nežiūrėti į apdergtą santechniką. Tačiau užuot bent akimirkai pripažinęs akivaizdų faktą, kad jo giminaitė elgėsi kaip paskutinė kiaulė, jis vėl pasirinko puolimą.
— O kuo čia dėti prezervatyvai? Jauni žmonės pasilinksmino, neapskaičiavo jėgų, padaugino alkoholio! — atkirto jis, nusukdamas veidą nuo vonios. — Lyg pati studijų laikais būtum buvusi šventoji ir nė karto vakarėlyje nebūtum prisigėrusi! Jai dabar baisus spaudimas, pirmoji sesija universitete, dėstytojai spaudžia, nervai ant ribos. Neišlaikė žmogus, norėjo atsipalaiduoti. O tie vyrai… iš kur tu žinai, gal ji pati jų net nekvietė! Gal jie įsiprašė, atsinešė gėrimų, o ji paprasčiausiai nesugebėjo atsakyti. Ji juk minkšto būdo, drovi, nemoka pasakyti „ne“!
— Drovi? — Rasa paniekinamai kilstelėjo lūpų kampą ir pažvelgė į vyrą taip, lyg šis būtų ką tik praradęs sveiką protą. — Tavo drovioji sesutė prieš penkiolika minučių mane išvadino tokiais žodžiais, kad sienos turėjo parausti. Ir tuos vyrus ji pati įsileido. Savo rankomis. Į mūsų butą, Tomai. Į namus, kuriuos remontavome ir įrengėme už mano uždirbtus pinigus. Bet ekskursija dar nesibaigė. Eime toliau.
Ji pasuko koridoriumi jų miegamojo link. Tomas nenoriai nusivilko paskui, jausdamas, kaip padai limpa prie sugadinto laminato. Miegamajame vaizdas pasitiko nė kiek ne geresnis.
— Čia mūsų lova, — pabrėždama kiekvieną žodį ištarė Rasa ir parodė į sujauktą patalynę. Ant šviesios paklodės išsikeroję tamsūs alaus lopai atrodė kaip purvini žemėlapiai, aplink buvo pribyrėję tabako trupinių, o riebaluoti nešvarių rankų pėdsakai bjaurojo audinį. — Ant jos miegojo svetimi, nesiprausę vyrai. Aš net nenoriu įsivaizduoti, ką jie čia veikė su tavo nepilnamete giminaičiu, kol mes buvome darbe ir komandiruotėse. Spintoje smirda taip, tarsi kas nors tris paras rūkė užsidaręs ir nė karto neatvėrė lango. Gali jau dabar kristi ant šio čiužinio ir mėgautis svetimo prakaito aromatu. O aš prie šito šlykštyno neprisiliesiu nė pirštu.
Tomo veidą perkreipė įniršis. Sugadinti daiktai jam buvo visiškai nesvarbūs. Jis matė tik viena: žmona drįso pasikėsinti į tai, kas jam buvo neliečiama, — į jo šeimą. Žandikaulis įsitempė taip smarkiai, kad ant skruostų išryškėjo kieti gumbai.
— Tu visada jos nekentei! — suriko Tomas, drebančiu pirštu durdamas Rasos pusėn. — Nuo pat pirmos dienos ieškojai, prie ko prikibti! Tau žmonės nerūpi, tau svarbiausia, kad tavo prakeiktos pagalvėlės būtų lygiai sudėtos! Ugnė dabar šąla laiptinėje vienomis kojinėmis, o tu man čia pamokslus skaitai apie dėmes ant čiužinio ir vėmalus kriauklėje. Aš tuoj pat ją parsivesiu atgal, ir tu, Rasa, jos atsiprašysi už tai, kad paleidai rankas ir išmetei ją į lauką kaip valkataujantį šunį!
— Jeigu dabar atidarysi duris ir įleisi ją atgal, — Rasos balsas pasidarė visiškai ledinis, lyg nepraleidžiantis nė menkiausio jausmo, — visą šitą mėšlą plausi pats. Kiekvieną kvadratinį centimetrą. Be jokių valymo įmonių ir be mano pagalbos. Aš tuo metu išsinuomosiu kambarį padoriame viešbutyje. O jūs čia galėsite gyventi dviese — tarp purvo, butelių ir nuorūkų.
— Pasakiau, kad ji nakvos čia! Čia ir mano butas! — suurzgė Tomas, staigiai apsisuko ir nuskubėjo į prieškambarį, prie lauko durų. Spynoje sausai trakštelėjo metalas, durys girgždėdamos prasivėrė, ir į prirūkytą prieškambarį įsiveržė vėsus laiptinės oras.
Ant betoninės aikštelės, atsirėmusi nugara į sieną ir rankomis apsikabinusi pečius, stovėjo Ugnė. Jos neseniai dar tokie drąsūs sugėrovai, matyt, pirmu pavojaus ženklu protingai pasitraukė žemyn laiptais, palikdami kovos draugę vieną tvarkytis su pasekmėmis. Studentė atrodė ir apgailėtinai, ir atstumiančiai. Pigus tušas buvo išsitepęs per skruostus juodais purvinais dryžiais, ištampyti vyriški marškinėliai, aiškiai nuo svetimo kūno, vos dengė šlaunis, o ant pėdų juodavo nuo laiptinės dulkių įsigėrusios plonos kaproninės kojinės; vienos jų nykščio vietoje žiojėjo skylė.
Vos pamačiusi brolį, Ugnė akimirksniu pasikeitė. Vargana, susigūžusi laikysena išgaravo, nugara išsitiesė, o apsiblaususiose nuo alkoholio akyse suspindo įžūlus pergalės blyksnis. Ji suprato, kad užnugaris jau čia, vadinasi, galima nebesislėpti ir drąsiai pereiti į puolimą.
— Eik vidun, Ugnyte, nebijok, — Tomas rūpestingai apkabino seserį per pečius ir įsivedė ją atgal į prirūkytą prieškambarį, demonstratyviai svaidydamas į žmoną piktus, deginančius žvilgsnius. — Daugiau niekas tavęs nelies ir į gatvę nevarinės. Eik į kambarį, atsisėsk ant sofos, tuoj atnešiu šiltų drabužių. O šita isterikė tegul keliauja, kur akys veda, jeigu jai baldų porolono gabalas ir švarios grindys brangesni už gyvą žmogų.
— Tomai, ji juk visiškai pamišusi, vos manęs nuo laiptų nenustūmė! — verkšlenamu balsu pradėjo Ugnė, teatrališkai šniurkščiodama nosimi ir dar labiau trindama per veidą pigaus makiažo likučius, kurie juodais ruožais buvo įsigėrę į odą. — Aš tik su vaikinais ekonomikos konspektus aptarinėjau. Išgėrėme po skardinę alaus, grynai tam, kad galva nuo skaičių pailsėtų. O ji įsiveržė į butą kaip kokia furija, pradėjo rėkti baisiausiais žodžiais, keptuve mosuoti! Mano draugai buvo šoke, jie padorūs žmonės, iš gerų, inteligentiškų šeimų! O ji mane už plaukų sugriebė ir išmetė į šaltį, net striukės neleido apsivilkti. Aš ten vos mirtinai nesušalau!
Rasa nepratarė nė garso. Ji stovėjo koridoriuje, nugara atsirėmusi į sieną, ir tyliai stebėjo šitą šlykštų, pigų spektaklį. Viduje nebeliko nei pykčio, nei įžeidimo, nei noro šaukti. Ten, kur dar prieš valandą ruseno meilė vyrui ir viltis apie bendrą laimingą ateitį, dabar sparčiai plėtėsi šalta, viską išdeginanti tuštuma. Visus tuos metus ji bandė nepastebėti jo atviro nebrandumo, jo amžino, liguisto poreikio visiems savo gausiems ir įžūliems giminaičiams atrodyti „geru ir teisingu žmogumi“. Ji kentė jų netikėtus apsilankymus, skolino pinigus, kurie niekada negrįždavo, tylėdama po jų surinkdavo lėkštes ir puodelius. Tačiau šiandien paskutinės iliuzijos subyrėjo galutinai — sudužo į lipnias grindis, cigarečių prasmirdusias sienas ir akivaizdžią, cinišką išdavystę.
Nieko nesakydama, Rasa apsisuko ir tvirtu, ramiu žingsniu nuėjo į miegamąjį. Į nosį vėl trenkė rūgštus alkoholio tvaikas ir nešvarių skalbinių kvapas, bet dabar ji jo beveik nejuto. Iš viršutinės įmontuotos spintos lentynos ji ištraukė nedidelį kelioninį krepšį iš storo audinio, nubraukė nuo jo prikibusius pelenus, padėjo ant sugadinto čiužinio krašto ir ėmė metodiškai, be jokio nereikalingo jausmų proveržio krautis daiktus.
Pirmiausia į krepšį atsidūrė dokumentai. Paskui — aplankas su darbo sutartimis, nešiojamasis kompiuteris, įkroviklis, nedidelė dėžutė su papuošalais, kuriuos ji buvo pirkusi sau pati. Iš vonios pasiėmė pagrindines kosmetikos priemones, o iš spintos ištraukė kelis švarių biuro drabužių komplektus. Kiekvienas judesys buvo tikslus ir santūrus, tarsi ji ne bėgtų iš savo pačios namų, o ruoštųsi įprastai komandiruotei.
Išgirdęs šiurkštų metalinio užtrauktuko garsą, Tomas pasirodė miegamojo tarpduryje. Jo agresija, nebesulaukianti įprasto Rasos pasipriešinimo, ėmė tirpti ir virsti lengvu sutrikimu. Vis dėlto išpūstas ego, netikras išdidumas ir sesers, kaip žiūrovės, buvimas gretimame kambaryje neleido jam atsitraukti ir bent pamėginti kalbėti normaliai.
— Kas čia per pigų cirką dabar rengi? — atvirai pašaipiai paklausė jis, atsainiai atsirėmęs petimi į durų staktą ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės. — Sugalvojai pažaisti įžeistą nekaltybę ir sprukti pas mamytę po sparneliu? Pirmyn, kraukis savo skudurus ir nešdinkis. Tik įsidėmėk: jeigu dabar peržengsi šį slenkstį ir mus paliksi, atgal gali nebesugrįžti. Savo namuose aš netoleruosiu moters, kuri kelia ranką prieš mano jaunesnę seserį ir išmeta ją į gatvę.
— Savo namuose? — Rasa akimirkai sustingo, atsargiai dėdama šilkinę palaidinę ant dokumentų, tada lėtai pakėlė akis į vyrą.