— Mano sūnaus nuotaka yra klaida, — į mikrofoną ištarė Aušra Vilkasienė ir pirštu parodė tiesiai į mane.
Šimtas svečių akimirksniu nutilo.
Po sekundės kažkas trumpai, nejaukiai nusijuokė. Tai buvo ponia Daukšienė prie gretimo stalo. Ji prisidengė lūpas delnu, bet akys išdavė, kad jai juokinga.
— Jai tik dvidešimt šešeri, — tęsė Aušra. — Mano sūnui trisdešimt treji. Jam reikia brandesnės moters. Jie pažįstami vos aštuonis mėnesius. Aštuonis! Tokiam sprendimui to per mažai.
Ponas Norkus išsitraukė telefoną. Filmavo. Jo žmona palinkusi kuždėjo kaimynei: „Negali būti… ji juk negali kalbėti rimtai…“
Bet ji kalbėjo visiškai rimtai.
— Todėl aš, kaip jaunikio motina, pasakysiu atvirai: šiai santuokai nepritariu. — Aušra pakėlė taurę su šampanu. — Bet ką jau padarysi. Jaunystė. Kvailumas. Meilė, kaip sakoma, akla, tiesa? Tad išgerkime. Už jaunavedžius. Tegul bent metus ištveria.
Kažkas salėje prapliupo juoktis garsiau. Tuoj pat prisidėjo dar keli. O tada sukrizeno visa eilė prie galinių stalų.
Jauna mergina netoliese pašnibždėjo draugei: „Vargšė nuotaka. Čia tikras pažeminimas.“ Draugė jai atsakė: „Filmavai? Įkelk į Instagramą.“
Aš sėdėjau prie pagrindinio stalo. Vilkėjau vestuvinę suknelę, kurią rinkausi tris mėnesius. Plaukuose buvo gėlių vainikėlis, mamos nupintas tą patį rytą. Šalia manęs — Tomas, mano ką tik tapęs vyras. Jis žiūrėjo į lėkštę. Rankas laikė sunėręs ant kelių. Atrodė, net nekvėpavo.
Praėję buvo vos dvidešimt minučių po ceremonijos. Mano pačios vestuvėse. Prieš šimtą žmonių. Restorane, kuris priklausė mano tėvui.
Ir mano anyta ką tik visiems pareiškė, kad aš esu klaida.
Aušra padėjo mikrofoną atgal ant stalo. Jos veide atsirado šypsena — tokia, kuri reiškia: pagaliau pasakiau garsiai, ir niekas manęs nesustabdė. Ji grįžo į savo vietą. Tomo sesuo Eglė žiūrėjo į ją išsižiojusi, tačiau neištarė nė žodžio.
Tėvas sėdėjo prie gretimo stalo. Mačiau, kaip jo skruostuose įsitempė raumenys. Kaip jis taip stipriai suspaudė taurę, kad man pasirodė — stiklas tuoj subyrės jo delne. Kaip jis pažvelgė į mane: su vestuvine suknele, nubėgusiu tušu, rankomis, suspaustomis viena į kitą.
Jis matė ir Tomą. Sėdintį lyg akmeninę statulą. Neištarusį nė vieno sakinio. Net nepažvelgusį nei į savo motiną, nei į mane.
Jis matė Aušrą. Tą, kuri grįžo prie stalo su nugalėtojos veidu. Gurkštelėjo šampano ir šypsojosi svečiams, kurie ją stebėjo.
Tėvas atsistojo. Priėjo prie savo vietos. Čiupo taurę ir išgėrė ją vienu mauku. Tada pastatė atgal taip tvirtai, kad stiklas garsiai dzingtelėjo.
Visa salė atsisuko į jį.
Jis nuėjo prie mikrofono, paėmė jį į ranką. Pirmiausia pažvelgė į Aušrą Vilkasienę. Paskui — į mane.
— Atsiprašau, — prabilo ramiai, bet jo balsas skambėjo kaip plienas, — ar galėčiau akimirkai?
Tą rytą pabudau savo sename kambaryje. Tėvų namuose. Ten, kur gyvenau visus pastaruosius dvidešimt šešerius metus.
Šiandien turėjo būti mano vestuvių diena.
Turėjau jaustis laiminga. Turėjau virpėti iš jaudulio — to gero, šviesaus jaudulio, nuo kurio norisi šypsotis. Turėjau džiaugtis.