Tačiau vietoj džiaugsmo mane spaudė baimė.
Nes išvakarėse Aušra Vilkasienė pasirodė mūsų bute — tame pačiame, kuriame pastaruosius aštuonis mėnesius gyvenome su Tomu, — ir be jokių užuolankų pareiškė:
— Aš netikiu, kad rytoj tos vestuvės įvyks.
Tomas tuo metu ruošė kavą. Išgirdęs jos žodžius, jis lėtai atsigręžė.
— Mama, prašau. Tik ne šiandien.
— Sūneli, aš tik sakau tau tai, ką privalai išgirsti. Ta mergina tau netinka.
— Mama, aš ją myliu. Aš ją pasirinkau.
— Dar ne, — šaltai pataisė ji. — Kol kas viskas tik popieriuje. Rytoj bus ceremonija. Ir aš tau sakau: dar turi laiko persigalvoti.
Stovėjau virtuvėje, tarsi būčiau įaugusi į grindis. Net kvėpuoti pamiršau.
Tomas pirmiausia pažvelgė į mane, paskui vėl atsisuko į motiną.
— Mama, šita tema baigta. Jokių ginčų.
— Gerai, gerai, — atsiduso Aušra. — Tik paskui nesakyk, kad tavęs neįspėjau.
Ir išėjo, palikdama po savęs sunkų, tvankų tylos debesį.
Tą naktį miegas manęs nelankė. Prisiglaudžiau prie Tomo peties ir tyliai paklausiau:
— O jeigu ji teisi?
— Neteisi, — iškart atsakė Tomas. — Rūta, mano mama tiesiog… pati žinai, kokia ji. Pripras.
— Ji jau aštuonis mėnesius „pratinasi“, — sušnabždėjau. — Ir vis tiek nuolat leidžia suprasti, kad nesu pakankamai gera.
— Nes ji pripratusi, kad aš priklausau jai. Visada buvau mamos berniukas. Bet dabar esu tavo vyras. O rytoj tai pamatys visi.
Jis užmigo greitai. Aš — ne.
Ryte mama padėjo man apsivilkti suknelę. Ji buvo balta, santūri, be nereikalingos pompastikos, bet nuostabiai graži. Veidrodyje atrodžiau lyg mergina iš pasakos.
— Tu nepaprastai graži, Rūta, — tarė mama, ir jos akyse sužibo ašaros.
— Mama, man baisu.
— Ko, vaikeli?
— Kad Aušra viską sugadins.
Mama papurtė galvą.
— Ji negalės. Tėtis neleis. Ši diena mūsų. Tavo diena. Ir tavo tėtis žino, kiek ji reiškia.
Mano tėvas, Vytautas Kazlauskas, valdė restoraną „Auksinė žąsis“ — geriausią visame mūsų mieste. Ten vykdavo vestuvės, jubiliejai, įmonių šventės. Jį pažinojo visi. Ir visi gerbė.
O šiandien jis rengė savo dukters vestuves.
Kai atvykome į restoraną, salė atrodė lyg iš žurnalo viršelio. Šimtas svečių. Gėlės kiekviename kampe. Tyli muzika. Stalai padengti taip gražiai, kad net buvo gaila prie jų sėstis.
Tėtis palydėjo mane prie ceremonijos vietos. Ėjau šalia jo, jausdama, kaip dreba keliai. Tomas laukė priekyje. Jis šypsojosi.
Ceremonija praėjo sklandžiai. Ištarėme pažadus. Pasibučiavome. Salėje nugriaudėjo plojimai.
Tada visi persikėlė prie stalų.
O paskui atėjo tostų metas.
Ir tada Aušra Vilkasienė atsistojo. Paėmė mikrofoną.
Ir pasakė tuos žodžius.
Dabar prie mikrofono stovėjo mano tėtis. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Aušrą Vilkasienę, kuri sėdėjo prie stalo su patenkinta, pernelyg savimi pasitikinčia šypsena.
— Labas vakaras, — ramiai prabilo tėtis. — Aš esu Vytautas Kazlauskas. Nuotakos tėvas. Ir šio restorano savininkas.
Aušra akimirką sustingo. Šypsena nuo jos veido dingo taip greitai, lyg kas būtų ją nuplėšęs.
— Ponia Vilkasiene, — tęsė tėtis, — jūs ką tik pažeminote mano dukrą. Per jos vestuves. Šimto žmonių akivaizdoje. Mano restorane.
— Pone Kazlauskai, aš tik pasakiau tiesą…
— Tylėkite, — pertraukė ją tėtis.
Jis nešaukė. Jo balsas nebuvo piktas. Bet jame buvo tokia tvirtybė, kad Aušra užsičiaupė.
— Tai mano restoranas, — pasakė jis. — Aš sprendžiu, kas gali čia būti. Ir jūs, ponia Vilkasiene, ką tik praradote teisę likti šioje salėje.
— Ką tai turėtų reikšti? — Aušra pašoko nuo kėdės.
— Tai reiškia, kad prašau jūsų palikti šią patalpą. Nedelsiant.
Visi šimtas svečių nutilo. Niekas nejudėjo. Atrodė, kad net oras sustojo.
Aušra nervingai nusijuokė.
— Jūs rimtai? Mano sūnus ką tik čia susituokė!
— Jūsų sūnus, — ramiai ištarė tėtis, pažvelgdamas į Tomą.