Rūta užtrenkė buto duris ir akimirkai atsirėmė nugara į vėsų metalą. Namus buvo užgulusi keista, beveik spengianti tyla. Prieškambaryje ant pakabos nebebuvo Tomo pilkos striukės, o nuo batų lentynos dingo jo mėgstami rudi batai. Dvylika santuokos metų tą rytą baigėsi trumpu, nejaukiu pokalbiu koridoriuje. Tomas vengė jos žvilgsnio, paskubomis segė kelioninį krepšį ir kažką murmėjo apie atšalusius jausmus, apie sutiktą tikrą meilę ir apie tai, kad jiems reikia išsiskirti „civilizuotai“.
Rūta nekėlė scenų ir neprašė jo apsigalvoti. Ji tik stovėjo tylėdama ir žiūrėjo, kaip žmogus, kuriam buvo atidavusi gražiausius savo metus, bailiai sprunka pas kitą moterį. Pas tą pačią Gretą — jauną, atkaklią ir ambicingą moterį, su kuria Tomas pastarąjį pusmetį, kaip pats tikino, tik dirbo prie vieno projekto.
Staigus telefono skambutis perrėžė tylą ir privertė Rūtą atsiplėšti nuo sunkių minčių. Ekrane sužibo vardas: „Janina“. Anyta.
Rūta giliai įkvėpė. Kalbėtis su Tomo motina dabar norėjosi mažiausiai. Janina visada buvo valdingo būdo ir į marčią žiūrėjo ne kaip į žmogų, o veikiau kaip į patogų įrankį savo rūpesčiams tvarkyti. Apmokėti jos buto sąskaitas, savaitgalį atvežti sunkius maišus maisto produktų, prisidėti prie sodybos stogo remonto — visi tokie reikalai kažkodėl nuguldavo ant Rūtos pečių. Tomas paprastai nuo jų nusiplaudavo rankas, teisindamasis darbais, nuovargiu ir amžinu užimtumu.
— Taip, Janina, — ramiai atsiliepė Rūta.
— Rūta, labas, — ragelyje pasigirdo žvalus, prieštaravimų nepripažįstantis balsas. — Skambinu dėl reikalo. Rytoj į mano sklypą atvažiuoja darbininkai, statys naują tvorą iš profiliuotos skardos. Sutartį juk dar praėjusį mėnesį aptarėme. Man šiandien vakare turi pervesti keturis šimtus penkiasdešimt eurų, kad galėčiau sumokėti avansą. Ir nepamiršk: savaitgalį reikės atvažiuoti padėti išardyti senas lentas.
Rūta užsimerkė. Keturi šimtai penkiasdešimt eurų. Būtent tiek sudarė jos priedas, kurį ji taupė trumpam poilsiui sanatorijoje, nes pastaruosius trejus metus dirbo vyresniąja administratore klientų aptarnavimo centre beveik be jokių atostogų.
— Janina, o jūs šiandien su savo sūnumi kalbėjotės? — lygiu balsu paklausė Rūta.
Kitame laido gale stojo sunki pauzė. Akivaizdu, kad anyta tokio klausimo nesitikėjo.
— O kuo čia dėtas Tomas? — Janinos balsas pakilo pustoniu, jame tuoj pat atsirado susierzinimo gaida. — Tomas dirba, jis išlaiko šeimą, jam nėra kada rūpintis tvoromis. Mes juk su tavimi viską buvome sutarusios! Ir apskritai, Rūta, kas čia per tonas?
— Tonas visiškai paprastas, Janina, — Rūta atsitiesė, pajutusi, kaip viduje pamažu stingsta šaltas ryžtas. — Tomas mūsų šeimos nebeišlaiko, nes tos šeimos nuo šiandien nebėra. Jūsų sūnus šį rytą susikrovė daiktus ir išvažiavo gyventi pas savo naują moterį — Gretą.
Vėl įsivyravo pauzė. Tik šį kartą ta tyla buvo visai kitokia.