Ji buvo įtempta, atsargi, tarsi žmogaus, kuris jau seniai viską žinojo ir dabar tik skaičiavo, kaip išsisukti. Rūta akimirksniu suprato: Janina apie Tomo išėjimą buvo girdėjusi. Žinojo, bet vis tiek paskambino ne užjausti, o reikalauti pinigų.
— Rūta, kam tu taip viską išpūti? — prabilo Janina taikesniu balsu, nors jame vis tiek aiškiai girdėjosi pranašumo gaidelė. — Na, suklydo vyras, pasitaiko. Tai laikina. Pasibastys ir sugrįš. Tu turi būti protingesnė, nekirsti iš peties. Šeimą reikia saugoti. Vyrai kartais kaip maži vaikai — jiems reikia duoti laisvės, kad patys suprastų, kur jiems geriausia. Palauk truputį. O kol kas mums būtina sutvarkyti tvoros reikalą. Meistrai juk nelauks, kol jūs ten susitaikysite.
Rūta klausėsi ir jautė, kaip nuo akių krinta paskutinė uždanga. Tiek metų ji nuoširdžiai manė, kad jų šeima normali. Taip, būdavo sunkumų. Taip, Janina neretai elgdavosi pernelyg reikliai. Bet juk tai — artimi žmonės, savi. Dabar viskas pasirodė kitaip. Ji tebuvo patogi piniginė, nemokama pagalbininkė ir žmogus, kuriuo galima naudotis be sąžinės graužaties. Net savo sūnaus išdavystę Janina buvo pasirengusi nuryti tylomis, kad tik neprarastų įprasto patogumo.
— Daugiau jums nepadėsiu, — aiškiai, pabrėždama kiekvieną žodį, pasakė Rūta. — Jūsų sūnus pasirinko kitą moterį, tai tegul dabar ta ponia ir rūpinasi jūsų poreikiais.
— Ką tu čia paistai?! — užduso iš pasipiktinimo Janina. — Kokia dar ponia? Greta yra jautrios sielos mergina, ji tokiems dalykams nepratusi! Be to, mes su tavimi vis tiek esame giminės. Tu neturi teisės taip su manimi elgtis! Aš jau susitariau su žmonėmis!
— Jūs susitarėte, jūs ir sumokėkite. Viso gero, Janina. Ir daugiau man neskambinkite.
Rūta nutraukė pokalbį ir tuoj pat užblokavo numerį. Paskui nuėjo į virtuvę, prisipylė stiklinę paprasto šalto vandens ir keliais gurkšniais išgėrė. Pirštai dar šiek tiek virpėjo nuo įtampos, tačiau viduje pamažu darėsi keistai lengva. Lyg akmuo, kurį ji metų metus tempė ant pečių, pagaliau būtų nukritęs ant žemės.
Tuo pat metu kitame miesto gale Tomas sėdėjo ant brangios odinės sofos erdviame Gretos bute. Naujas gyvenimas, apie kurį jis taip ilgai svajojo, prasidėjo visai ne taip, kaip buvo įsivaizdavęs. Greta sėdėjo priešais krėsle ir nepatenkinta ilgais nagais barbendavo į telefono ekraną.
— Tomai, gal paaiškinsi, kodėl tavo motina man visą dieną skambina be perstojo? — šaltai paklausė ji, net nepakeldama akių.
Tomas nervingai nurijo seiles.
— Supranti, mama sodyboje remontą pradėjo. Tvorą nori keisti. Rūta anksčiau tokius dalykus sutvarkydavo: susitardavo su meistrais, pervesdavo pinigus. O dabar, pati supranti, Rūta atsisakė. Mama labai susinervino, todėl ir skambina, prašo pagalbos.
Greta lėtai padėjo telefoną į šalį ir įsmeigė į Tomą ilgą, kiaurai veriantį žvilgsnį.
— Rūta padėdavo. Rūta pervesdavo pinigus, — iš lėto pakartojo ji. — O dabar tu nori, kad tuo užsiimčiau aš?
— Ne, ne, Greta, ką tu! — Tomas skubiai ėmė mosuoti rankomis. — Tiesiog mama prašo keturių šimtų penkiasdešimties eurų avansui meistrams. Pagalvojau, gal galėtume paimti dalį iš tų pinigų, kuriuos atsidėjome kelionei prie jūros? O gavęs kitą algą viską grąžinčiau.
Gretos veidą perkreipė atviras pasipiktinimas.