— Jeigu tavo mama apmoka mūsų vestuves, tegul kviečiasi, ką tik nori ir kiek tik nori. Bet jeigu ne — tegu nekiša nosies su savo sąrašais. Taškas.
— Štai. Ji… vėl viską peržiūrėjo.
Tomo balsas skambėjo dusliai ir kaltai, lyg mokinuko, parnešusio namo pažymių knygelę, pilną dvejetų. Jis ne tiek įėjo į kambarį, kiek tyliai įslinko, stengdamasis nesukelti nė menkiausio garso, tarsi dar viltųsi likti nepastebėtas. Pirštuose jis laikė kruopščiai keturlinkai sulankstytą sąsiuvinio lapą, prirašytą jo motinos atpažįstamu, dailiu, bet kažkodėl slegiančiu raštu.
Eglė galvos iš karto nepakėlė. Ji buvo visiškai panirusi į savo pačios susikurtą pasaulį, išskleistą ant didžiojo valgomojo stalo. Jau mėnesį tas stalas buvo virtęs jos vadaviete. Ant jo viešpatavo nepriekaištinga, tik jai vienai suprantama tvarka: krūvelėmis sudėti brangūs dizainerių popieriaus pavyzdžiai kvietimams, vėduokle išskleistos meniu kortelių versijos, nubraižytas svečių susodinimo planas, labiau primenantis karinės operacijos schemą nei šventės organizavimą. Tą akimirką ji plonyčiu mechaniniu pieštuku kaip tik tikslino kolegų stalo vietą, kai Tomas ištarė savo sakinį.
Ji sustingo. Pieštuko galiukas pakibo per milimetrą nuo popieriaus. Kelias sekundes Eglė sėdėjo nejudėdama, net neatsisukdama, ir ta pauzė buvo baisesnė už bet kokį riksmą. Paskui lėtai, beveik mechaniškai grakščiu judesiu, padėjo pieštuką tiksliai per šalia gulėjusio bloknoto vidurį, sulygindama su kraštais. Tik tada pakėlė akis į Tomą.
Jos žvilgsnis buvo ramus. Bauginamai ramus. Jame nebuvo nei susierzinimo, nei pykčio kibirkšties. Tik šaltas, atitolęs dėmesys, panašus į chirurgo, nagrinėjančio rentgeno nuotrauką. Prie lapo ji net neprisilietė. Tiesiog žiūrėjo į jį taip, kad Tomas pasijuto lyg koks juokingas, ne vietoje padėtas daiktas jos iki smulkmenų suplanuotoje erdvėje.
— Tai jau trečias, — pratarė ji lygiu, be menkiausio virptelėjimo balsu, tarsi diktorė, skaitanti orų prognozę. — Trečias sąrašas per dvi savaites, Tomai. Kas jame šį kartą? Ką dar pamiršome padaryti laimingą savo kvietimu?
Jis nejaukiai priėjo prie stalo ir padėjo lapą pačiame kraštelyje, lyg bijodamas pažeisti šventą tvarką.
— Egle, suprask… Ji sako, kad teta Ona labai įsižeis, jeigu nepakviesime jos trečios eilės pusseserės. Jos jaunystėje buvo labai artimos. Ir dar kelių buvusių bendradarbių iš seno darbo. Jie tada jai daug padėjo.
Tomas kalbėjo greitai, trūkčiodamas, tarytum mėgintų kuo didesniu greičiu pralėkti pavojingą kelio atkarpą. Eglė į sąrašą net nežvilgtelėjo. Jos akys tebebuvo įsmeigtos į jo veidą. Ji vos pakreipė galvą į šoną, ir tame mažame judesyje buvo tiek ledinio smalsumo, kad Tomui per nugarą perbėgo šiurpas.
— Teta Ona. Ta pati, kurią gyvenime matėme vieną kartą, prieš penkerius metus, tavo dėdės gimtadienyje? Ir kuri tada supainiojo mane su padavėja bei paprašė atnešti dar vieną taurę šampano? — ji neklausė, ji dėliojo faktus. Kiekvienas jų buvo mažas, aštrus stiklo gabalėlis, spaudžiamas jam į delną. — Ir tos moters trečios eilės pusseserė… Kuo ji susijusi su mumis? Su mūsų gyvenimu? Su mūsų diena?
— Na, vis tiek juk giminė… — sumurmėjo jis, jausdamas, kaip jo argumentai byra į dulkes po tuo ramiu, sunkiu žvilgsniu.
— Tavo tetos giminė. Ne tavo. Ir juo labiau ne mano, — Eglė lėtai pakilo nuo kėdės. Ji nebuvo aukšta, tačiau tą akimirką atrodė, kad žvelgia į jį iš viršaus. Apeidama stalą, ji sustojo priešais Tomą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Tomai.
Paaiškink man vieną labai paprastą dalyką. Mes pusę metų dėliojome šiuos sąrašus. Kiekvieną žmogų svarstėme. Pykome, ginčijomės, ieškojome kompromisų. Nusprendėme, kad tai bus mūsų šventė. Mums ir tiems, kurie iš tiesų yra mums artimi. Tiems, kurie pažįsta mus abu. Tiems, kurie džiaugiasi kartu su mumis. Kada tavo mama tapo pagrindine mūsų vestuvių organizatore ir vadove?
Jos balsas nepakilo. Priešingai — tapo tylesnis, tankesnis, todėl kiekvienas žodis skambėjo dar sunkiau. Ji nepuolė jo. Ji tarsi skrodė pačią situaciją, sluoksnis po sluoksnio atidengdama tai, ko Tomas nenorėjo matyti. Ir tą akimirką jis tai pajuto visu kūnu.