Tomas pasijuto lyg varlė ant laboratorinio stalo, kurią tuoj pjaus gyvą, nė nepasivarginę suleisti nuskausminamųjų. Jis tylėjo, nes nerado nė vieno sakinio, kuris dabar nepablogintų padėties. Ir tame tirštame, spaudžiančiame ore staiga suprato: tyla, kurios jis taip bijojo nutraukti, tebuvo trumpas užutėkis prieš audrą. Tikroji griūtis dar tik artėjo.
Jo nebylumas kalbėjo garsiau už bet kokį pasiteisinimą. Tomas stovėjo nuleistais pečiais ir spoksojo į savo batus, tarsi ten būtų paslėptas atsakymas į visus pasaulio klausimus. Būtent šitas bejėgiškas, nuolankus sustingimas Eglei tapo paskutiniu lašu. Savitvarda, kurią ji iki tol laikė sukandusi dantis, trūko kaip plonas ledas po per dideliu svoriu.
Ji nepradėjo rėkti. Priešingai — balsas nusileido dar žemiau, įgavo pavojingą, duslų gaudesį. Eglė žengė arčiau, o Tomas instinktyviai traukėsi atgal, kol nugara atsirėmė į tarpdurio staktą.
— Dabar klausykis manęs labai atidžiai, — ištarė ji, kiekvieną žodį kaldama taip, lyg merktų vinis į sieną. — Aš neklausiu, kodėl tavo mama taip elgiasi. Man visiškai nerūpi jos motyvai, jos nuoskaudos ir seni pažįstami, kuriems ji kadaise neva buvo skolinga dėmesio. Aš klausiu tavęs. Tavęs, Tomai. Kodėl tu visa tai tempi man?
Ji apėjo stalą. Judesiai tapo staigūs, aštrūs, beveik plėšrūs. Nuo stalviršio Eglė čiupo atspausdintą sąmatos lentelę, kurioje prie kiekvienos eilutės buvo kruopščiai surašytos sumos. Nerūpestingai švystelėjo lapus jam prieš akis. Popieriai išsiskleidė ant blizgaus paviršiaus lyg vėduoklė.
— Matai? Čia ne šiaip popieriukas. Čia mūsų biudžetas. Pinigai, kuriuos beveik dvejus metus dėjome į šalį. Mano ir tavo pinigai. Kiekvienas naujas vardas tame tavo kvailame sąraše nėra tik dar viena eilutė. Tai vieta restorane. Maistas, gėrimai, aptarnavimas. Penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt eurų iš mūsų kišenės už žmogų, kurio aš nepažįstu ir nė nenoriu pažinti. Už žmogų, kuriam mes patys esame visiškai nesvarbūs, bet jam būtina ateiti, pavalgyti mūsų sąskaita, o paskui dar aptarti, ar karštasis patiekalas buvo pakankamai geras.
Ji abiem delnais prispaudė lapą prie aplanko kraštų ir pasilenkė virš jo. Jos veidas atsidūrė vos per sprindį nuo Tomo, ir jis aiškiai matė, kaip patamsėjo jos akys. Ten jau nebebuvo šalto susivaldymo. Dabar jose degė tamsi, įniršio kurstoma ugnis.
— Tavo mama mums nepadeda, Tomai. Ji mumis nesirūpina. Ji bando pasiteisinti pati prieš save. Mūsų dieną ji verčia savo asmeniniu pasirodymu, tuštybės muge, į kurią reikia sukviesti visus, prieš kuriuos ji nori pasirodyti. O tu esi jos paklusnus pasiuntinukas. Net nepamėgini jai nieko paaiškinti. Tiesiog atneši man jos ultimatumus nuleidęs uodegą ir tikiesi, kad aš kažkaip juos prarysiu.
Eglė išsitiesė, ir jos balsas užpildė visą kambarį. Jame skambėjo tramdomas pyktis ir panieka, kurios ji jau nebematė reikalo slėpti.
— Jeigu tavo mama apmoka mūsų vestuves, tegu kviečia ką nori ir kiek nori. Bet jeigu ne, tada tegu nekiša čia nosies su savo sąrašais. Viskas.
Paskutinis žodis trenkė it šūvis. Ji staigiai nusisuko nuo jo, aiškiai parodydama, kad pokalbis baigtas. Tomas, apstulbintas šios laukinės kalbos, pagaliau sukaupė jėgas prasižioti. Ir pasakė patį blogiausią dalyką, kokį tik galėjo pasakyti.
— Egle… na, taip negalima. Vis tiek turi būti bent kažkokia pagarba vyresniems. Juk ji mano mama…
Jis pats nukando sakinio pabaigą. Eglės veidas pasikeitė taip staiga, kad Tomui suspaudė skrandį. Liepsna jos akyse užgeso. Per vieną akimirką. Lyg kas būtų išjungęs šviesą. Jos vietoje atsirado šaltis. Ne pyktis, ne įsižeidimas, o skaidrus, kiaurai veriantis suvokimas, panašus į žiemos orą. Ji pažvelgė į jį kaip į nepažįstamą žmogų, netyčia sutiktą gatvėje. Ir tame žvilgsnyje Tomas pamatė pabaigą.
Žodis „pagarba“ nebuvo kibirkštis, susprogdinusi parako statinę. Jis veikiau tapo jungikliu, vienu spragtelėjimu išjungusiu visą grandinę. Įniršis, kuris dar prieš sekundę virė jos viduje, dingo be pėdsako, tarytum jo niekada nė nebūtų buvę. Liko tik skambanti tuštuma ir stingdantis aiškumas. Tai nebuvo nei atleidimas, nei susitaikymas. Tai buvo sprendimas, gimęs kažkur giliau už žodžius.