— Maldauju tavęs, Egle, kokie dar penki šimtai eurų? Ar tu matei jų ataskaitose pajamas? — anytos Aldonos balsas perpjovė vakaro tylą virtuvėje taip aštriai, lyg peilis sviestą. Eglė sustingo koridoriuje, net nespėjusi nusiauti antro bato. — Ta tavo marti tyliai sau vilą Palangoje nusipirko, kol jūs čia kruopomis ir makaronais verčiatės. Sakau tau tiesiai: ji mūsų su tavimi žmonėmis nelaiko.
Eglė stovėjo prieškambaryje, prie krūtinės prispaudusi pirkinių maišelį. Ten buvo viskas, ką ji paprastai parsinešdavo šeimos vakarienei: trapučiai, liesa varškė, šviežios prieskoninės žolelės. Maišelyje gulėjo ir brangių saldainių dėžutė Aldonai — Eglė juos nupirkdavo kone kiekvieną kartą, „šiaip, prie arbatos“, nes žinojo, kad anyta jiems neabejinga. Tik dabar tas pirkinys, įdėtas nuoširdžiai norint pradžiuginti, pasirodė tarsi kvaila ir apgailėtina išmalda.
Virtuvėje trumpam stojo tyla. Buvo girdėti, kaip šaukštelis skimbčioja į puodelio kraštą. Tai Tomas, jos vyras, nervingai maišė cukrų. Jis visada taip elgdavosi, kai motina pradėdavo savo seną, iki skausmo pažįstamą giesmelę.
— Mama, baik jau, — galiausiai pavargusiu, bet visai nepasipriešinimą reiškiančiu balsu sumurmėjo Tomas. Taip kalbama ne tam, kad žmogus liautųsi, o tikintis bent truputį pritildyti. — Kokia dar vila? Ji dešimt metų aria be atokvėpio. Jei ką ir užsidirbo, tai savo darbu.
— Savo darbu! — paniekinamai prunkštelėjo Aldona. — O tu tai ką, svetimą kuprą statybose laužai? Tu juk inžinierius, mano sūnus! O ji kas? Prekeivė. Atėjo prie gatavo, nė piršto nepajudinusi. Sėdi savo salone, nagučius dildina, o tu paskui ją likučius rankioji.
Eglė užsimerkė. Štai kaip, vadinasi. Dešimt metų, per kuriuos ji nuo nulio sukūrė grožio salonų tinklą, pradėjusi nuo mažo nuomojamo pusrūsio, anytos akyse virto paprastu „nagučių dildinimu“. O Tomas, dvylika metų sėdintis toje pačioje vietoje architektų biure ir gaunantis stabilų septynių šimtų eurų atlyginimą, esą „laužo kuprą“.
Ji tyčia stipriai užtrenkė buto duris, kad virtuvėje esantys suprastų: ji grįžo ir viską girdėjo.
— Aš namie, — garsiai pasakė, eidama svetainės link ir nė nežvilgtelėdama į virtuvę. — Ar kas nors vakarieniaus?
Aldona iš virtuvės išplaukė akimirksniu. Stambi, pasitempusi, su aukštai sukelta šukuosena, dėl kurios priminė į pensiją išėjusią operos primadoną. Ji teatrališkai išskėtė rankas.
— Oi, Egle, mes kaip tik apie tave! Giriame, tik giriame. Sakau Tomui, kaip jam pasisekė su žmona. Ir graži, ir protinga, ir uždirba neblogai.
Eglė įsmeigė žvilgsnį į jos šviesias, kiek išsprogusias akis. Pačiame jų dugne teliūškavo kažkas tamsaus ir lipnaus. Ne meilė. Net ne neapykanta. Pavydas.
— Ačiū, Aldona, — sausai tarė Eglė, eidama į virtuvę. — Esu pavargusi, tad apsieikime be mandagybių. Aš girdėjau, ką jūs sakėte.
Tomas stovėjo prie lango su puodeliu rankoje. Jo veidas buvo toks, lyg jis šią sekundę labiausiai pasaulyje norėtų atsidurti bet kur kitur. Kad ir Antarktidoje. Arba giliausioje šachtoje.
— Ir ką gi tu girdėjai? — iššaukiamai paklausė anyta, akimirksniu pakeitusi taktiką.
— Apie vilą Palangoje, — Eglė ramiai dėliojo produktus ant stalo. Judesiai buvo tikslūs ir santūrūs, nors nuo įtampos pirštai vos pastebimai virpėjo. — Apie makaronus. Ir apie tai, kad aš jūsų žmonėmis nelaikau.
— O ar ne tiesa? — Aldona įsirėmė rankomis į šonus.
Tai buvo ta riba, už kurios kelio atgal beveik nelieka. Dar prieš akimirką viską buvo galima paversti nevykusiu pokštu, numoti ranka ir pasakyti: „Oi, ne taip supratai.“ Eglė laukė. Ji pažvelgė į Tomą. Vyras tylėjo. Žiūrėjo į savo puodelį taip įdėmiai, lyg jame būtų paslėptas bent jau lobio žemėlapis.
— Kas konkrečiai netiesa? — tyliai paklausė Eglė.
— Viskas netiesa! Manai, esi kažkuo ypatinga? Įsivaizduoji, kad jei turi daugiau pinigų, tai dabar jau karalienė? O tai, kad mes su Tomo tėvu visą gyvenimą fabrike plušome, kad jam butą nupirktume, tu jau pamiršai? Kur jūs dabar gyventumėte, jeigu ne mes?
Eglė atsisuko į ją visu kūnu. Lėtai, labai lėtai — tarsi suspausta spyruoklė, kurią kas nors išleidžia tik griežtai kontroliuodamas.
— Aš nepamiršau, Aldona. Šį butą pirkote jūs su Antanu. Ir aš jums už tai buvau be galo dėkinga. Todėl, kai prieš penkerius metus darėme kapitalinį remontą, sudėjau į jį visas savo santaupas — penkiolika tūkstančių eurų. Seną, dar močiutės laikus menantį būstą paverčiau normaliu, šiuolaikišku butu. Tąkart jūs pasakėte „ačiū“ ir kitą dieną viską pamiršote. O paskolą remontui aš išmokėjau per dvejus metus. Pati. Be jokios jūsų pagalbos.
Aldona akimirką neteko amo. Ji nebuvo pratusi, kad jai kas nors prieštarautų. Visa jos šeima metų metus gyveno pagal paprastą taisyklę: mama pasakė — visi linkteli. Tomas ir toliau tylėjo.
— A, vadinasi, štai kaip dabar su manimi kalbi! — sušnypštė anyta, jau ruošdamasi dar vienam teatrališkam išpuoliui.