Ji prispaudė delnus prie krūtinės, lyg ją būtų staiga suėmęs širdies priepuolis.
— Tomai, tu girdi? — aimanavo ji, žiūrėdama į sūnų. — Ji man dabar net duonos kąsnį prikaišioja! Aš jai butą atidaviau, o ji man prieš akis mosikuoja kažkokiu remontu! Dabar ji verslininkė, didžioji ponia, o mes, vadinasi, tik paprasti gamyklos žmonės, nieko verti, taip?
— Mama, gal jau gana, — pagaliau pratarė Tomas. Jis pastūmė puodelį į šalį ir pažvelgė į žmoną. — Egle, kam tu vėl keli audrą? Ji juk tik paklausė. Tu viską priimi kaip puolimą. Na, jei reikia, aš atsiprašysiu už tave.
— Už mane? — Eglė lėtai pakartojo, pajutusi, kaip viduje kažkas įsitempia iki pat plyšimo. — Ir už ką, Tomai, tu ketini atsiprašinėti? Už tai, kad tavo mama ką tik išvadino mane turgaus prekeive? Už tai, kad mano uždirbtus pinigus ji laiko jūsų bendru turtu? Už tai, kad man už nugaros aiškina, neva aš jūsų nelaikau žmonėmis?
— Tu viską iškraipei! — cyptelėjo Aldona. — Aš visada tau buvau gera, visada iš širdies, o tu…
— O aš praėjusį mėnesį važiavau pas jus, — pertraukė ją Eglė, pirmą kartą per visą pokalbį pakeldama balsą, — kai jūsų sodyboje trūko vamzdis. Atsimenate? Palikau tris klientus, sėdau į automobilį ir nulėkiau į Trakus, nes jūs verkėte į telefoną, kad Tomas darbe, o jus semia vanduo. Aš radau avarinę tarnybą, sumokėjau už skubų iškvietimą, nupirkau naują siurblį už maždaug šimtą aštuoniasdešimt eurų ir tris valandas stovėjau lediniame vandenyje iki kelių, kol meistrai keitė vamzdį. Ar šitą prisimenate, Aldona?
Anyta paraudo taip, lyg kraujas būtų tvykstelėjęs tiesiai į veidą.
— Aš tavęs prašiau? — suriko ji. — Pati atvažiavai! Niekas tavęs nekvietė! Ir siurblį nupirkai pigiausią, aš internete mačiau, buvo dvigubai brangesnių! O dabar pradėsi man vardyti savo gerus darbus, tarsi būčiau tau skolinga iki gyvenimo pabaigos?
Eglė nusijuokė. Juokas buvo trumpas, aštrus, nervingas, net jai pačiai netikėtai ištrūkęs.
— Pigiausią? — perklausė ji. — Aldona, tai buvo itališkas siurblys, vienas geriausių savo klasėje. Bet esmė juk ne piniguose. Esmė ta, kad aš jums padedu nuolat. Kiekvieną mėnesį. Kartais pinigais, kartais maistu, kartais daiktais. Kai sirgote, vežiau vaistus. Kai jums prireikė telefono, atidaviau savąjį, nors jis buvo beveik naujas. Kai Tomas neturėjo iš ko nupirkti dovanos jūsų gimtadieniui, aš nupirkau tą kailinį paltą, apie kurį jūs svajojote trejus metus. Ir per visą tą laiką jūs nė karto — nė vieno karto — nepasakėte paprasto žmogiško „ačiū“.
Virtuvę užgulė tokia tyla, kad atrodė, jog net virdulys nustojo šnypšti.
— Kailinį… — sušnabždėjo Aldona, bet tuoj pat susitvardė. — Ir kas tas kailinis? Dovana yra dovana, ne moneta, kuria paskui mėtomasi! Tu manai, jei turi pinigų, gali visus nusipirkti? Mano pagarbą nusipirkti? Mano sūnaus meilę? Be jo tu būtum niekas! Kas tu išvis tokia? Mergaitė iš kažkokio užkampio, atvažiavusi užkariauti Vilniaus! Tavo motina — mokytoja provincijos mokykloje, o tėvas — girtuoklis, palikęs šeimą! Ką čia iš savęs vaizduoji?
Tai buvo smūgis žemiau juostos. Tikslus, apgalvotas, suduotas žmogaus, kuris puikiai žino, kur skaudžiausia. Nes kadaise pati Eglė, atvėrusi širdį ir manydama, kad anyta jai beveik sava, papasakojo apie savo vaikystę.
Jai akyse aptemo. Kad nesukniubtų, Eglė įsikibo į stalo kraštą.
— Nutilkite, — ištarė ji labai tyliai. — Tuoj pat nutilkite.
— O ką? Tiesa akis bado? — Aldona jau nebevaldė savęs. Ji riedėjo pirmyn kaip sunkvežimis be stabdžių. — Manai, aš nesuprantu, kodėl tu už Tomo ištekėjai? Tau reikėjo registracijos Vilniuje! Tau reikėjo buto! Tu pasinaudojai mano sūnumi!
— Mama, liaukis! — staiga sušuko Tomas. Jo veidas išbalo, ant kaktos išmušė prakaitas. — Ką tu čia kalbi?
— O tu išvis tylėk! — užriko ant jo motina. — Ji tave apsuko aplink pirštą, o tu dar patenkintas! Sėdi po jos padu kaip skuduras!
Eglė atsitiesė. Smilkiniuose tvinksėjo, bet kai ji prabilo, balsas skambėjo beveik ramiai. Šaltai. Tokiu tonu skelbiami nuosprendžiai.
— Aldona. Pirma, Vilniuje aš buvau registruota dar treji metai iki pažinties su jūsų sūnumi. Už savo pinigus, uždirbtus per tris darbus, nusipirkau kambarį bendrame bute. Antra, kai tekėjau už Tomo, jis gyveno šiame bute, kuris labiau priminė sandėliuką su septintojo dešimtmečio tapetais ir pigia sekcija. Būtent aš jį pavertiau normaliais namais. Trečia, mano tėvo jūs neturite teisės liesti.