— Mano mama pavargo po pasivaikščiojimo. Išsivesk savo sūnų, tegul netriukšmauja! — šaltai metė Antanas ir užtrenkė svetainės duris tiesiai prieš aštuonmečio Manto nosį.
Berniukas liko stovėti koridoriaus viduryje. Rankose jis spaudė konstruktoriaus dėžę — mėlyną, su gaisrine mašina ant viršelio. Tą mašiną jis buvo surinkęs pats, be jokios pagalbos, ir nuo pat ryto laukė progos parodyti ją močiutei.
Eglė stovėjo prie sienos ir žiūrėjo į sūnų. Mantas nepravirko. Tik lėtai nuleido akis, apsisuko ir be žodžio nuėjo į virtuvę.
Tą akimirką jai viduje kažkas skaudžiai trūktelėjo. Jos vaikas savame bute jautėsi lyg svetimas. O ji pati pernelyg ilgai apsimetinėjo, kad to nemato.
Eglei buvo trisdešimt šešeri. Nedidelio ūgio, tamsiaplaukė, plaukus beveik visada susirišanti į uodegą, ji dirbo pirkimų vadybininke nedidelėje didmeninės prekybos įmonėje. Bendradarbiai ją laikė santūria, ramia, mokančia susitvardyti. Namuose ji irgi stengėsi neišsiduoti.
Po skyrybų su pirmuoju vyru Eglė kelerius metus gyveno tik su Mantu. Jų trijų kambarių butas ramiame rajone jai atrodė tikras prieglobstis — erdvus, šviesus ir, svarbiausia, savas. Rytais sūnus įlėkdavo į jos kambarį šaukdamas: „Mama, ar pusryčiai jau paruošti?“ Ji juokdavosi dar net nespėjusi pramerkti akių. Jiedu buvo pripratę prie tų sienų, prie šviesos, prie to namų kvapo.
Antaną ji sutiko visai atsitiktinai — pas bendrą pažįstamą. Jis buvo kiek vyresnis, ramus, kalbėjo tyliu balsu ir turėjo retą įprotį išklausyti žmogų iki galo.
— Tu niekada nepertrauki, — kartą pastebėjo Eglė.
— Man tiesiog įdomu, ką pasakysi toliau, — atsakė jis ir nusišypsojo.
Su Mantu Antanas gana greitai rado bendrą kalbą: vežiodavo jį į futbolo treniruotes, padėdavo daryti darbelius mokyklai, nesistengė vaidinti „naujo tėčio“, bet ir nestatė tarp jų sienos. Po vestuvių jis atsikraustė pas juos. Pirmieji metai prabėgo lengvai.
Nerimas atsirado vėliau. Vieną vakarą paskambino Antano mama Ona ir pranešė pardavusi savo butą. Paaiškinimas buvo trumpas:
— Noriu būti arčiau sūnaus. Kurį laiką pagyvensiu pas jus, kol susirasiu ką nors tinkamo.
Eglė pažvelgė į Antaną. Šis tik gūžtelėjo pečiais:
— Juk laikinai. Tu neprieštarauji?
Tąsyk ji neprieštaravo.
Ona atsivežė keturis didelius lagaminus ir dvi dėžes su indais. Atrodė, kad kartu su tais daiktais į jų namus pamažu įžengia kažkas, kas ilgam pakeis įprastą tvarką.