Dar atsirado ir jos mėgstamas krėslas. Naujo būsto paieškos Onai, regis, nė kiek nerūpėjo skubinti. Tai brokeris „neperskambindavo“, tai rajonas būdavo „visai netinkamas“, tai kainos „beprotiškos“. Savaitės tyliai virto mėnesiais. Lagaminai pamažu pradingo spintose, o krėslas įsitaisė pačioje geriausioje vietoje — prie lango.
Eglė matė, kaip namuose keičiasi oras, bet nieko nesakė. Ji vis dar tikėjosi, kad viskas kažkaip susidėlios savaime.
Tvarka slinko nepastebimai, po mažą žingsnį, lyg naktimis kas nors tyliai perstumdinėtų baldus.
Pirmiausia Mantui buvo prikišta, kad jis laksto koridoriumi.
— Vaikas trypia kaip arklys, — per vakarienę tarstelėjo Ona, tarsi kreipdamasi į nieką konkrečiai.
Antanas pakėlė akis į sūnų:
— Mantai, būk geras, truputį tyliau. Močiutei sunku.
Eglė nutylėjo. Vėliau atsirado draudimas žiūrėti animacinius filmus be ausinių — televizoriaus garsas esą erzino. Paskui nebetiko pokalbiai su draugais įjungus garsiakalbį. Galiausiai kliūti ėmė ir patys draugai: Ona pareiškė, kad svetimi vaikai namuose palieka tik netvarką. Žaisti Mantui buvo leidžiama tik savo kambaryje ir tik iki septintos vakaro. Net jo juokas, jeigu nuskambėdavo per garsiai ar per linksmai, iš svetainės sulaukdavo nepatenkinto žvilgsnio.
— Mamai reikia ramybės, — kartodavo Antanas kaskart, kai Eglė mėgindavo prabilti. — Pabandyk ją suprasti. Ji jau nebe jauna.
Eglė ir stengėsi suprasti. Vieną kartą. Paskui dar kartą. Ir dar.
Ji pati save ramino, kad tai laikina. Kad anyta tiesiog pavargsta. Kad Antanas nenori kelti ginčo. Tačiau su kiekviena savaite Mantas darėsi vis tylesnis. Rytais jis nebeįlėkdavo į jų kambarį. Nebepalikdavo konstruktoriaus detalių ant svetainės stalo. Vis dažniau užsidarydavo pas save su planšete ar knyga ir, atrodė, net nedrįsdavo be reikalo išeiti į koridorių.
Vieną vakarą Eglė pravėrė jo kambario duris. Mantas gulėjo lovoje, įsmeigęs akis į lubas.
— Kodėl nemiegi? — tyliai paklausė ji.
Jis kurį laiką neatsakė. Tada pasuko galvą į ją.
— Mama… ar aš jums trukdau?
Eglė prisėdo šalia ant lovos ir apkabino jį stipriau, negu ketino. Žodžių ji nerado. O Mantas daugiau nieko neklausė.
Sekmadienį jie visi grįžo iš pasivaikščiojimo kartu — Eglė, Antanas, Mantas ir Ona. Lauke buvo gera: švietė rudeniška saulė, Mantas spardė nuo tako lapus ir juokėsi. Eglė žiūrėjo į jį ir galvojo, kad būtent taip viskas ir turėtų būti.
Parėjusi namo ji iškart ėmė ruošti vakarienę. Mantas sukiojosi šalia, dėliojo lėkštes ir klausė, ar gali sudėti duoną į krepšelį.