Vakaras turėjo būti ramus ir šiltas. Eglė padengė stalą dviem: į orkaitę pašovė mėsą su rozmarinu, paruošė gaivių salotų, o šalia pastatė atkimštą raudonojo vyno butelį, kurį ilgai laikė ypatingai progai. Tą dieną sukako lygiai dešimt metų nuo akimirkos, kai jie su vyru įregistravo savo statybų įmonę. Ne nusipirko veikiančią bendrovę, ne paveldėjo ją iš giminaičių, o patys pastatė nuo nulio — nuomojamame vieno kambario bute, kur naktimis ūždavo senas kompiuteris, o ant palangės vėsdavo tirpi kava.
Eglė dar prisiminė dažų kvapą pirmajame jų biure. Atsiminė ir Jono rankas, po kelionių į objektus atsiduodančias dyzelinu. Atsiminė jo tylų kuždėjimą: „Egle, mes prasimušim. Tu tik skaičiuok. Tu protinga, be tavęs aš — niekas.“ Ji ir skaičiavo. Tvarkė buhalteriją, karpė nereikalingas išlaidas, derėjosi su tiekėjais, žinojo kiekvieną centą, kuris įplaukdavo į jų verslą ir iš jo išeidavo. Per visą dešimtmetį ji nė karto nepareikalavo atlyginimo, didesnio už eilinio vadybininko, nes tikėjo: viskas bendra, viskas šeimai, viskas ateičiai. Jųdviejų ateičiai. Ir pati nepastebėjo, kada tas „mūsų“ pamažu virto vien tik „jo“.
Ji užkišo už ausies išslydusią plaukų sruogą, dirstelėjo į laikrodį ir šyptelėjo. Jonas vėlavo, bet pastaraisiais mėnesiais tai jau buvo tapę įprasta. Jis teisindavosi: „Reikalai, Egle, sukuosi kaip voverė rate, plečiamės.“ Eglė juo tikėjo. Sėdėdama priešais tuščią kėdę, ji mintyse vis grįžo prie vakarykščio pokalbio apie būstą. Jie vis dar gyveno sename bute, kurį Eglė buvo paveldėjusi iš tėvų.
Jonas ne kartą žadėjo, kad pagaliau nusipirks savus namus — erdvius, šviesius, su didele drabužine ir vaizdu į parką. „Užbaigiam šitą konkursą, — sakydavo jis, — ir rinkis, ką nori. Kad ir mansardą pačiame viršuje.“ Vakar jis užsiminė, kad vakare parneš staigmeną. Eglė buvo įsitikinusi, jog kalba suksis apie raktus.
Spyna trakštelėjo pusę devynių. Jonas įžengė triukšmingai, rankoje laikydamas baltų lelijų puokštę. Eglė tų gėlių nemėgo dėl saldaus, kapines primenančio kvapo, tačiau niekada jam to nepasakė, bijodama įžeisti. Kitoje rankoje jis spaudė odinį aplanką. Eglė pakilo jo pasitikti ir pajuto, kaip širdis ima plakti greičiau. Tik Jonas atrodė ne taip, kaip atrodo vyras, pasiruošęs pradžiuginti žmoną dovana. Jis priminė žmogų, kuris jau laimėjo ginčą, nors dar neįvardijo, dėl ko buvo lažintasi. Aplanką jis numetė ant stalo šalia užkandžių, į vakarienę net nepažvelgė ir atsisėdo, užsimesdamas koją ant kojos.
— Na ką, Egle, staigmena, — tarė jis su pašaipa, kuri jai iškart nemaloniai perrėžė klausą. — Ištuštinau tavo atsargas. Tas, kurias juodai dienai laikei. Iki paskutinio cento.
Eglė sustingo, taip ir nepadėjusi servetėlės ant stalo. Ji žiūrėjo į vyrą ir laukė, kad jis nusijuoks, pasakys, jog tik pajuokavo, o tada išsitrauks iš kišenės aksominę dėžutę. Tačiau jis nejuokavo. Jonas atvertė aplanką ir pastūmė dokumentus jos pusėn. Tai buvo naujo buto pirkimo–pardavimo sutartis gyvenamųjų namų kvartale miesto pakraštyje. Skiltyje „Pirkėjas“ buvo įrašytas jo sesers Rūtos vardas.
— Jonai, čia kažkoks nesusipratimas, — tyliai ištarė Eglė, jausdama, kaip stingsta pirštai. — Ten buvo aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Mes juos kaupėme šešerius metus. Iš mano atlyginimų, iš tavo objektų. Aš net pas odontologą anestezijos kartais atsisakydavau, nes taupiau. Tu sakei, kad tai mūsų namams.
— Rūta pagimdė, jai labiau reikia, — nukirto Jonas ir ištiesė ranką prie vyno taurės, kurią Eglė buvo paruošusi jiems abiem. — Ji viena su berniuku, o mes su tavim ir taip neblogai laikomės. Tu pas mane protinga moteris, Egle, dar užsidirbsi. Ko čia lūpą tempi? Namų jai, matai, prireikė. Bus pinigų — bus ir namai. O kol kas Rūta pagyvens kaip žmogus. Ji nusipelnė.
— Nusipelnė? — Eglei atrodė, kad savo balsą girdi iš šalies. — Ji per visą gyvenimą nė dienos normaliai nedirbo. Prieš metus nupirkai jai automobilį. Paskui apmokėjai poilsį prie jūros. Dabar — butas. Už pinigus, kuriuos uždirbome mes abu. Tu tikrai nieko nesupainiojai?
— Aš supainiojau? — Jonas palinko į priekį, o jo šypsena sukietėjo, tapo beveik žvėriška. — Čia tu, brangioji, nebesupranti ribų. Įmonė įregistruota mamos vardu. Aš — direktorius. Tu — samdoma buhalterė, gaudavusi algą ir neturėjusi jokios teisės kišti nosies į mano sprendimus. Pamiršai savo vietą. Nori ir toliau sėdėti man ant sprando — sėdėk tyliai ir šypsokis. Nepatinka — kelias laisvas. Tik įsidėmėk: be manęs tu niekas. Kam tu reikalinga trisdešimt aštuonerių, be vyro ir su keliais eurais kortelėje?
Jis vienu mauku išgėrė vyną, atsistojo ir numetė servetėlę tiesiai į salotas. Eglė liko stovėti prie stalo. Jos akys slydo per išmėtytus dokumentus, per stambiu šriftu išspausdintą svainės pavardę, per vyno lašus, aptaškiusius baltą lapą. Ji neverkė. Tik kažkas viduje nutrūko ir nugarmėjo žemyn, į pilvą, tarsi šaltas sunkus akmuo. Jonas nuo pakabos pasiėmė švarką ir tarpduryje atsisuko.
— Važiuoju pas Rūtą. Švęsim įkurtuves. O tu čia išsivėdink galvą, pagalvok apie savo elgesį. Ir be kvailysčių. Juk tu protinga moteris.
Durys trenkėsi. Eglė liko viena. Ji lėtai nusileido ant kėdės ir kokias dešimt minučių sėdėjo nejudėdama, įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką. Paskui pakilo, paėmė telefoną ir pamatė naują žinutę. Rūta atsiuntė nuotrauką: jos putli ranka su ryškiu manikiūru gniaužė raktų ryšulį, o fone matėsi naujutėlės buto durys. Prierašas skelbė: „Ačiū už dovanėlę, sesute.“ Eglė padėjo telefoną ir priėjo prie lango. Už stiklo degė geltoni žibintai, retkarčiais supypsėdavo automobiliai. Miestas gyveno įprastą gyvenimą, nė neįtardamas, kad tą akimirką viena moteris nustojo būti tik kantri žmona.
Į miegamąjį ji nenuėjo. Neskambino draugėms, kad išlietų širdį ir pasiskųstų likimu. Neparpuolė ant kelių ir nepratrūko rauda. Eglė nuėjo į sandėliuką, kur už senų batų dėžių stovėjo nedidelis seifas. Jonas apie jį seniai buvo pamiršęs, manydamas, kad viduje guli tik seni jos dienoraščiai. Ji surinko kodą — jų vestuvių datą, kurios Jonas nebūtų prisiminęs net į smilkinį įrėmus ginklą, — ir ištraukė nešiojamąjį kompiuterį.
Tai buvo mažas pilkas kompiuteris užgesusiu ekranu, oficialiai nurašytas kaip nebereikalingas. Jonas jį kartą buvo pamatęs ir paklausęs: „Kam tau tas laužas? Juk turim naujų.“ Ji tada ramiai atsakė: „Pripratau, man jis patogus.“ Jonas tik gūžtelėjo pečiais ir daugiau apie jį nebegalvojo. Jis apskritai greitai pamiršdavo viską, kas jo nedomino.
Eglė atvertė kompiuterį, suvedė slaptažodį ir prisijungė prie duomenų bazės, kurios įmonės serveriuose oficialiai nebuvo. Čia gulėjo tikroji pastarųjų trejų metų buhalterija. Ne ta, kuri su apvalintais skaičiais ir kukliu pelnu keliaudavo į mokesčių inspekciją, o tikroji. Lentelės, sąskaitos, žiniaraščiai, gryninimo tarpininkų kontaktai ir vienadienių įmonių rekvizitai, per kurias buvo perleidžiamos dešimtys milijonų eurų.