Eglė nebuvo vien žmogus, suvedantis debetus ir kreditus. Iš tiesų ji buvo ta, kuri suprojektavo visą nematomą verslo pusę — tą, kurią Jonas laikė savo genialumo įrodymu. Kiekviena schema, kiekvienas pavedimas, kiekvienas parašas banko dokumentuose, po kuriais jis pasirašinėdavo net nepažvelgęs, dabar gulėjo prieš ją ekrane. Eglė perbėgo akimis galutines sumas. Per trejus metus pro valstybės biudžetą buvo praplaukę beveik keturiasdešimt du milijonai eurų.
Baudžiamasis kodeksas už tokį mokesčių slėpimą ypač dideliu mastu numatė ne juokais kvepiančias pasekmes — iki šešerių metų nelaisvės. Ir atsakomybė grėstų ne tik tam, kuris dėjo parašus ant deklaracijų. Atsakyti turėtų ir tas, kuris davinėjo nurodymus. Jonas, kaip dažnai nutikdavo, pamiršo vieną smulkmeną: kai kuriuos savo paliepimus jis buvo palikęs balso žinutėse.
Ji perkėlė visą informaciją į dvi apsaugotas USB laikmenas. Vieną įkišo į seno palto kišenę — jis kabėjo pačiame spintos gilumoje, o Eglė jo nebuvo vilkėjusi jau trečią žiemą. Antrąją paslėpė už nedidelės šventosios Onos ikonėlės, stovėjusios prieškambario lentynoje. Tai buvo vienintelis daiktas namuose, prie kurio Jonas niekada nesiliesdavo — ne iš pagarbos, o iš prietaringos baimės. Tada ji grįžo prie stalo, paėmė telefoną ir kontaktų sąraše susirado numerį, kurio nebuvo lietusi kelerius metus.
Antanas Lekavičius.
Kadaise jis buvo Jono viršininkas. Karjeros pradžioje Jonas jį išdavė: nusiviliojo stambų užsakovą, o buvusį vadovą pastatė į kvailio vietą visų verslo žmonių akivaizdoje. Tąsyk Antanas vos nenusirito į bankrotą, bet išsikapstė. Dabar jis valdė konkuruojančią statybų bendrovę, kuri kiekviename konkurse kvėpavo „JonStatybai“ į nugarą. Eglė puikiai žinojo: Antanas seniai nešiojosi pyktį Jonui, ir tas pyktis buvo ne tik verslo reikalas.
Ji paskambino lygiai vienuoliktą vakaro. Suprato, kad vyresnio amžiaus žmogus tokiu metu galėjo jau miegoti, tačiau Antanas atsiliepė po antro signalo. Jo balsas skambėjo žvaliai, bet kartu atsargiai.
— Antanai, čia Eglė Lekavičienė, buvusi jūsų buvusio darbuotojo buhalterė, — pasakė ji lygiai, be jokio virpesio balse. — Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai, bet turiu pasiūlymą, kurio, manau, jūs nenorėsite atmesti.
— Eglė? Jono žmona? — Antano balse šmėkštelėjo nustebimas. — Kas nutiko? Jis tave vidury nakties išvarė?
— Blogiau, — tyliai atsakė ji. — Jis nupirko seseriai butą už aštuonis milijonus eurų. Už pinigus, kuriuos aš kaupiau šešerius metus. Pasakė, kad aš esu niekas, o įmonė užrašyta motinos vardu. Ir dar jis pamiršo, kad aš žinau viską. Absoliučiai viską. Už trejus metus. Keturiasdešimt du milijonai eurų pro kasą. Norite sužinoti, kokiu būdu jis jus aplenkė konkurse prieš dvejus metus? Turiu visas schemas, visus rekvizitus, visas sąskaitas ir balso įrašus, kuriuose jis tiesiogiai duoda nurodymus. Aš noriu teisingumo. Ir esu pasirengusi šią medžiagą jums perduoti nemokamai. Su viena sąlyga.
— Kokia? — Antanas jau net nebeslėpė susidomėjimo.
— Rytoj dešimtą ryto jo biure turi pasirodyti žmonės su kaukėmis. Ne mandagus mokesčių inspektorių vizitas su popierėliais ir klausimais, o rimtas operatyvinis atvykimas. Jūs turite ryšių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Pasakykite jiems, kad yra pareiškėja, pasiruošusi duoti parodymus ir pateikti dokumentus. Tegul ateina su krata.
Kitame ragelio gale stojo tyla. Eglė girdėjo tik sunkų Antano kvėpavimą — jis dėliojosi galvoje tai, ką ką tik išgirdo.
— Egle, ar tu supranti, kad pati esi pasirašinėjusi? — pagaliau lėtai ir rimtai ištarė jis. — Tu sėdėjai ant visų šitų operacijų. Jei pradės kapstyti giliai, ir pati tapsi bylos dalyve.
— Suprantu, — atsakė ji. — Bet turiu jo nurodymų įrašus. Esu pasirengusi bendradarbiauti su tyrimu, kad būčiau pripažinta liudytoja, o ne bendrininke. Mano teisininkas sako, kad tai įmanoma. Juolab kad jokių papildomų pajamų iš to negavau. Tie aštuoni milijonai, kuriuos jis iš manęs pavogė, buvo mano asmeninėje sąskaitoje ir kaupti iš oficialaus atlyginimo. Jų kilmę galiu įrodyti. O štai jis — ne.
Antanas sukosėjo, o tada netikėtai trumpai nusijuokė.
— Na ir gyvatę jis sau prie krūtinės priglaudė… Gerai. Atsiųsk man į paštą trumpą išklotinę: sumas, datas, sąskaitų numerius. Per naktį paruošiu savus žmones. Rytoj lygiai dešimtą tavo vyrui prasidės rytas, kurio jis nepamirš visą gyvenimą.
Eglė baigė pokalbį ir išsiuntė užšifruotą laišką. Paskui atsistojo, nuėjo prie veidrodžio prieškambaryje ir pažvelgė į save. Į ją žiūrėjo pavargusi moteris su patamsėjusiais paakiais ir kietai susuktu plaukų kuodu. Jonas mėgdavo sakyti, kad ji pavirto pilka pele. Jis klydo. Pelės slepiasi urveliuose ir dreba iš baimės. Ji buvo žiurkė — protinga, kerštinga ir pavojinga, kai ją įspraudžia į kampą. Eglė šyptelėjo savo atvaizdui ir garsiai ištarė:
— Dar užsidirbsi, Jonai. Kalėjimo sriubai.
Kitas rytas Eglei prasidėjo vizitu, kurio ji laukė ir kuriam viduje jau buvo pasiruošusi. Dešimtą valandą, kai Jonas turėjo būti biure ir vesti savaitinį pasitarimą, prie buto durų nuskambėjo skambutis. Ne trumpas, nekantrus spustelėjimas, o ilga, reikalaujanti trilė, kurią Eglė atpažino iš karto. Taip skambindavo tik Rūta.
Ji atidarė duris ir pamatė vyro seserį visu gražumu: ryškiai rožinis sportinis kostiumas, blizgančios lūpos, išpūsta šukuosena, kurią Rūta kažkodėl laikė madinga, ir iš aukšto žvelgiančios akys — tokį žvilgsnį, regis, ji buvo ne kartą repetavusi prieš veidrodį. Rankoje Rūta laikė tuščią kelioninį krepšį.
— Labas, sesute, — nutęsė ji saldžiu balsu ir be jokio leidimo peržengė slenkstį. — Pagalvojau: jeigu tau dabar nebėra pinigų naujam butui, kam tau tiek seno šlamšto? Pas tave vietos mažai, o aš dabar turiu kur viską susidėti. Parodyk, ką turi iš drabužių. Tu juk neprieštarauji?
Eglė pasitraukė į šalį, leisdama jai įeiti į koridorių. Ji neištarė nė žodžio. Tik stebėjo, kaip Rūta, lyg būtų savo namuose, nužingsniuoja į miegamąjį, atlapoja spintą ir ima rankioti pakabas.
— Oho, koks kailinukas! — sušuko Rūta, ištraukdama audinės kailinius, kuriuos Eglė buvo nusipirkusi prieš trejus metus už premiją, gautą sėkmingai užbaigus didelį objektą. — Tu jų vis tiek jau nebenešioji, ar ne? Gal per sena kailiams pasidarei? O man jie kaip tik tiks.
Ji užsimetė kailinius ant pečių ir pasisukiojo prieš veidrodį. Eglė stovėjo tarpduryje sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir tylėjo. Rūta tą tylą palaikė nuolankumu.
— Ko tu tokia nebylė? — Rūta atsisuko ir prisimerkusi ją nužvelgė. — Įsižeidei? Ai, baik. Jonas teisingai padarė. Dešimt metų jį melžei, laikas ir saiką žinoti. Vaiko pagimdyti nesugebėjai, namų normaliai nesusikūrei, tik savo skaičiukus skaičiavai. O aš jam — kraujas. Jis man dar vaikystėje pažadėjo, kad visada padės. O kas tu tokia? Panaudota medžiaga. Pamatysi, jis dar susiras normalią moterį, kuri jam pagimdys įpėdinį.
— Nusivilk kailinius, — ramiai ištarė Eglė.