— Ar tu pati girdi, ką ką tik pasakei? — Tomas stovėjo vidury virtuvės su striuke, telefonu delne ir net batų nenusimovęs. — Tu man tai pareiški gruodį. Prieš pat Naujuosius.
— Girdžiu, — ramiai atsiliepė Eglė ir gurkštelėjo jau atšalusios arbatos. — Kaip tik todėl sakau dabar, o ne tada, kai bus per vėlu.
— Per vėlu — tai kada? Kai mama savo name galutinai sušals? — jo balsas pakilo. — Kai nebegalės iš lovos atsikelti?
— Tomai, tik nereikia vaidinimų, — Eglė pažvelgė tiesiai į jį. — Tu ką tik grįžai iš jos. Ji gyva, sveika ir, tavo paties žodžiais, „tiesiog skundžiasi“.
— Ji nesiskundžia, ji prašo pagalbos! Tai ne tas pats!
— Ne, — Eglė padėjo puodelį į šalį. — Ji prašo tavęs viską sutvarkyti taip, kaip patogu jai. O tu nori padaryti taip, kaip patogu tau, tik mano sąskaita.
Tomas kreivai šyptelėjo — nervingai, piktai.
— Štai ir prasidėjo. Vėl viską apverti aukštyn kojomis. Aš tik pasakiau, kad mamai vienai sunku. Žiema, sniegas, namas senas. Kur čia ką iškraipyti?
— O aš tik pasakiau, kad nesiruošiu viso to užsikrauti ant savo pečių. Nei fiziškai, nei emociškai.
— O kas turi?! — jis žengė arčiau. — Aš vienas? Tavo manymu, aš iš geležies?
— Tu suaugęs vyras. Ir tai tavo mama, — Eglė nežymiai gūžtelėjo pečiais. — Aš tau netrukdau. Važinėk. Padėk. Daryk tai, ką laikai teisinga.
— Tu tyčiojiesi? — Tomas staigiai nusijuokė. — Tu sėdi šiltame bute, beje, savo bute, o mano mama šąla! Ir tu man sakai: „Na, važinėk“?!
— Aš sakau: netempk manęs ten, kur aš nenoriu būti, — kietai tarė Eglė. — Tai sąžininga.
Jis grubiai nusiplėšė kepurę ir sviedė ją ant spintelės.
— Štai todėl mama tavęs ir nemėgsta. Dar pačioje pradžioje man sakė: „Ji šalta, Tomai. Jai viskas vienodai.“
— Perduok mamai, — Eglė atsistojo, — kad aš neprivalau jai patikti. Ir neprivalau gyventi pagal jos lūkesčius.
— Tu bent supranti, kaip skambi?! — jis jau beveik rėkė. — Tai šeima! Normalūs žmonės gruodį susiburia, vieni kitiems padeda, ruošiasi šventėms!
— Būtent, — Eglė pašaipiai kilstelėjo lūpų kampą. — Normalūs. O pas mus kiekvieną gruodį kartojasi tas pats: tavo mama, jos namas, jos bėdos ir tu, apsimetantis, kad mudu neturime savo gyvenimo.
Gruodis kvepėjo mandarinais ir barniais.
— Egle, — Tomas pritildė balsą ir atsisėdo priešais ją. — Pakalbėkim žmoniškai. Naujieji jau ant nosies. Ji viena. Bent šventėms parsivežkime ją čia.
Eglė lėtai įkvėpė.
— Pakartok.
— Na… — jis sutriko. — Laikinai. Keliems mėnesiams. Kol praeis šalčiai.
— Į mano butą? — tiksliai paklausė ji.
— Į mūsų, — automatiškai pataisė Tomas.
— Ne, — trumpai ir kietai atsakė Eglė.