— Ne „mūsų“. Mano, — pataisė Eglė, nė kiek nesuminkštėjusi. — Ir atsakymas lieka tas pats: ne.
— Tu net nenori apie tai kalbėtis?! — Tomas kilstelėjo balsą.
— Aš apie tai kalbuosi jau trečius metus, Tomai. Kiekvieną gruodį. Skiriasi tik žodžiai, kuriais tu bandai tai pateikti.
— Tu tiesiog bijai prisiimti atsakomybę! — išsprūdo jam. — Tau patogiau atsiriboti ir pasakyti: „Čia ne mano reikalas.“
— Nes tai iš tiesų ne mano reikalas, — ramiai atsakė ji. — Aš tekėjau už tavęs, ne už tavo mamos. Ir nesutikau gyventi trise.
Tomas staigiai pašoko nuo kėdės.
— O jeigu pasakysiu, kad be šito mes toliau nebejudėsime? Ką tada?
Eglė pakėlė į jį akis ir ilgai žiūrėjo.
— Tada vadinasi, mes jau ir taip niekur nebejudame.
Virtuvę užgulė tiršta, nemaloni tyla. Už lango kažkas paleido fejerverką — per anksti, kreivai, kvailai, kaip dažnai nutinka daugiabučių kiemuose dar nė neįpusėjus gruodžiui.
— Tu mane šantažuoji? — tyliai paklausė Tomas.
— Ne, — Eglė atsakė be pykčio. — Aš pirmą kartą sakau tiesiai.
Jis perbraukė delnu veidą, lyg norėtų nusivalyti nuovargį.
— Aš pavargau, Egle. Rimtai pavargau. Mama spaudžia iš vienos pusės, tu — iš kitos. O aš tarp jūsų tampomas kaip paskutinis kvailys.
— Aš tavęs nespaudžiu, — ji lėtai papurtė galvą. — Aš tik nesutinku.
— Tau tai tas pats. Jeigu ne pagal tave, vadinasi, prieš tave.
— Ne. Jeigu ne pagal tave, vadinasi, aš bloga. Savanaudė. Beširdė.
— Tu pati taip apie save kalbi.
— Ne, Tomai. Taip mane vadini tu. Jau seniai.
Jis vėl atsisėdo, nuleido akis į stalą ir kurį laiką tylėjo.
— Šiandien ji pasakė, — galiausiai pratarė dusliu balsu, — kad jeigu viskas taip tęsis, namas vis tiek atiteks man. Tik ji nežino, ar iki to sulauks.
Eglė lėtai pakėlė žvilgsnį.
— Štai ir priėjome prie tikrosios priežasties.
— Tik nepradėk.
— Aš nepradedu. Aš klausausi. Tu dabar galvoji ne apie tai, kaip jai padėti, o apie tai, kas bus paskui.
— Netiesa!
— Tiesa. Ir tu pats tai žinai.
Tomas staigiai atsistojo.
— Žinai ką? Važiuoju pas ją. Dabar. O tu pagalvok. Gerai pagalvok. Naujieji, Egle. Ne pats geriausias metas ultimatumams.
— Tai ne ultimatumas, — tyliai ištarė ji jam pavymui. — Tai riba. Mano riba.
Durys trenkėsi.
Eglė liko viena. Virtuvėje tvyrojo arbatos kvapas, sumišęs su šaltu oru, sklindančiu pro pravertą langą. Kažkur kaimyniniame name iš televizoriaus aidėjo šventinė reklama.
Ji atsisėdo, abiem delnais apglėbė puodelį.
Kiekvieną gruodį — tas pats. Tik šiemet aš daugiau nebevaidinsiu, kad man viskas tinka.
Telefonas tylėjo. Laikrodis kapsėjo. Už lango krito šlapias sniegas.
Po valandos ekranas sušvito nuo žinutės.
„Aš pas mamą. Mums reikės rimtai pasikalbėti. Po švenčių.“
Eglė užgesino ekraną.
— Po švenčių, — pakartojo balsu. — Žinoma.
Ji jau nujautė: toliau bus tik sunkiau. Laukė ir pokalbiai, ir sprendimai.