– Egle, geriau nebandyk manęs erzinti, nes blogai baigsis! Mano mamai ir seseriai reikia automobilio, ir tu jį nupirksi! – pro dantis iškošė vyras.
– Užsičiaupk! Egle, geriau nevesk manęs iš kantrybės, nes pasigailėsi! Mašina reikalinga mano motinai ir Rūtai, vadinasi, tu ja pasirūpinsi! – šnypštė Tomas.
Jo žodžiai pakibo virtuvėje lyg nuodingi garai. Eglė stovėjo prie viryklės atsukusi jam nugarą ir pajuto, kaip kažkas jos viduje ima lėtai stingti. Ne degti, ne plyšti, o būtent šalti – virsti trapiu ledo gabalu. Ji pamažu padėjo samtį ant stalo. Puode dar burbuliavo rūgšti sriuba, ore maišėsi krapų ir česnako kvapas, už lango krapnojo spalio lietus, o jos gyvenime tą akimirką įvyko nematomas, bet milžiniškas lūžis.
– Ką tu pasakei? – ji atsigręžė. Balsas skambėjo tyliai, bet jame buvo plieno.
Tomas sėdėjo prie stalo, išsidrėbęs kėdėje, ir pirštu braukė per telefono ekraną. Į ją net nepakėlė akių. Keturiasdešimt dvejų, prekybos įmonės skyriaus vadovas, brangus kostiumas, o veide – tas pats arogantiškas, paniekinantis žvilgsnis. Kadaise šiame vyre ji matė atramą. Dabar tematė įžūlumą.
– Puikiai girdėjai. Mano mama trisdešimt metų važinėja tuo pačiu autobusu. Rūta laukiasi, jai irgi būtinas automobilis. Tu tvarkai pinigus, tai ir nupirksi.
Eglė šyptelėjo. Keista – rodos, griūva visas pasaulis, o ji vis tiek šypsosi.
– Iš kokių pinigų, Tomai? Iš tų, kuriuos uždirbu salone? Šešiasdešimt valandų per savaitę, skaudančios kojos, kaprizingos klientės – bet tai mano uždarbis.
– Mūsų, – pagaliau jis atitraukė akis nuo ekrano. Jo žvilgsnis buvo šaltas, svetimas. – Mes šeima. Ar jau spėjai pamiršti?
Septyniolika metų santuokos. Du vaikai – Mantas studijuoja universitete, Greta eina į devintą klasę. Butas su paskola, kurią ji mokėjo lygiai taip pat kaip ir vyras. Jos trisdešimt septinto dydžio batai dylo tarp darbo ir namų ruošos, rankos nuolat kvepėjo kremais bei nagų laku, o vakarais maudė nugarą. Ir jis tiesiog sėdi priešais ir pareiškia: „nupirksi“.
– Nepamiršau, – Eglė išjungė viryklę. – Tik kažkodėl neprisimenu nė vieno karto, kai tavo šeima būtų paklaususi, ko reikia man.
Tomas pakilo. Aukštas, plačių pečių – anksčiau šalia jo ji jausdavosi saugi. Dabar matė tik žmogų, kuris savo ūgiu ir svoriu mėgina prispausti kitus.
– Štai ir prasideda, – jis nuėjo prie lango ir prisidegė cigaretę, nors ji ne kartą prašė nerūkyti namuose. – Vėl tavo nuoskaudos. Mano mama sena, o Rūta tuoj gimdys…
– Rūtai dvidešimt aštuoneri, ji turi vyrą, tegul jis jai ir perka! – Eglė pajuto, kaip viduje pagaliau per ledą prasimuša karštis. – O tavo mamai jau trečius metus kas mėnesį duodu po šimtą eurų „vaistams“, nors ji sveikesnė už mane!
– Nedrįsk taip kalbėti apie mano motiną!
Štai čia kažkas nutrūko. Eglė aiškiai pajuto, kad kambarys pasikeitė. Lyg oras būtų sutirštėjęs, lyg sienos priartėjusios.
– Išeinu, – ji nusirišo prijuostę ir pakabino ją prie lauko durų. – Sriuba ant viryklės. Jei norėsi, pasišildysi.
– Kur tu eini? – Tomas šoko durų link, bet Eglė jau vilkosi paltą. Rankos drebėjo, tačiau užtrauktuką užsisegti pavyko.
– Laukan. Įkvėpti oro. Pagalvoti.
– Egle!
Ji neatsigręžė. Durys trenkėsi už nugaros, laiptai tarsi nusirito jai po kojomis, ir po akimirkos ji jau stovėjo gatvėje – drėgnoje, tamsioje, kvepiančioje rudeniu… ir laisve.
Eglė ėjo greitai, pati nelabai suprasdama, kur traukia. Praėjo pro nedidelę parduotuvę, kurioje penktadieniais paprastai apsipirkdavo. Paskui – pro autobusų stotelę, kur kiekvieną rytą stovėdavo tie patys pavargę veidai. Lietuje miestas atrodė visai kitoks: išplaukęs, beveik pasakiškas, lyg matomas per kino kameros objektyvą. Žibintų šviesa mirgėjo balose, automobiliai šnypšdami slydo šlapiu asfaltu, o iš kažkurios kavinės pravirų durų sklido muzika.
Ji sustojo prie juvelyrikos parduotuvės vitrinos. Auksinės grandinėlės, apyrankės, žiedai – viskas spindėjo po ryškiomis lempomis. Kada ji paskutinį kartą gavo dovaną? Per gimtadienį Tomas įteikė voką: „nusipirk, ko nori.“ O ji už tuos pinigus nupirko Gretai sportbačius, Mantui – naują kuprinę.
Telefonas suvirpėjo. Tomas. Eglė atmetė skambutį.
Reikėjo eiti toliau. Į prekybos centrą – ten šilta, šviesu, galima prisėsti maisto zonoje, išgerti kavos ir bent kiek susidėlioti mintis. Mikroautobusas ją nuvežė greitai. Didžiulė prekybos centro erdvė pasitiko ją šviesa, šurmuliu ir tuo keistu svetimo gyvenimo pojūčiu.