Tomas tokios sumos neturėjo. Netrukus paaiškėjo ir daugiau: jo kalbos apie didžiules pajamas tebuvo gražiai išpūstas burbulas. Viskas, ką uždirbdavo, ištirpdavo restoranuose, automobilyje ir nesibaigiančiuose motinos bei Rūtos „būtinuose reikaluose“.
— Vadinasi, parduodame, — ramiai, bet tvirtai pasakė Eglė.
Tomas pažvelgė į ją taip, lyg būtų norėjęs sudeginti vien žvilgsniu.
— Tu visada buvai gyvatė. Tik gerai mokei apsimesti.
Eglė pirmą kartą po skyrybų jam nusišypsojo.
— Ne. Aš tiesiog nustojau būti patogi.
Butą pavyko parduoti už gerą kainą. Už savo dalį Eglė nusipirko dviejų kambarių būstą tame pačiame rajone — sau ir Gretai. Mantas tuo metu studijavo, gyveno bendrabutyje, tačiau aiškiai žinojo: namų durys jam visada bus atviros. Dar liko pinigų remontui, o šiek tiek pavyko ir atsidėti ateičiai.
Po skyrybų Tomas iš jų gyvenimo beveik išnyko. Po savaitės paskambino — balsas buvo nervingas, šiurkštus.
— Išvažiuoju į šiaurę. Radau darbą. Mokės dvigubai. Ten ir gyvensiu.
— Supratau, — atsakė Eglė. — Sėkmės.
— O vaikai?..
— Vaikai lieka su manimi. Bet tu gali juos lankyti. Jei norėsi.
Jis nenorėjo. Po trijų dienų išvyko. Dar po savaitės paskui jį iškeliavo ir jo motina su Rūta bei naujagimiu. Prieš išvažiuodama anyta dar paskambino Eglei.
— Tu sugriovei mūsų šeimą! Per tave mano sūnus traukiasi į pasaulio kraštą!
— Per mane? — Eglė tyliai nusijuokė. — Jis šeimos neteko per jus. Jūs jį tokį užauginote — reiklų, savanaudį, įsitikinusį, kad visi jam skolingi. Dabar važiuokite paskui. Gyvenkite iš jo „nuostabaus“ atlyginimo. Tik žinote, kas įdomiausia?
— Kas? — sušnypštė anyta.
— Ten pragyvenimas labai brangus. Labai. Būstas, komunaliniai, maistas — viskas kainuos kur kas daugiau nei Vilniuje. O dar šaltis, tamsūs mėnesiai ir nuobodis, nuo kurio nėra kur pasislėpti. Linkiu sėkmės.
Ji padėjo ragelį. Daugiau tos moters skambučių niekada nebeatsiliepė.
Praėjo pusė metų.
Eglė stovėjo prie savo naujojo buto lango ir lėtai gurkšnojo rytinę kavą. Už stiklo buvo pavasaris — gyvas, triukšmingas, kvepiantis alyvomis. Greta, niūniuodama sau po nosimi, ruošėsi į mokyklą. Mantas išvakarėse buvo grįžęs savaitgaliui ir atsivežė draugę — malonią, protingo žvilgsnio studentę.
— Mama, susipažink, čia Justina.
Eglė stebėjo, kaip sūnus žiūri į tą merginą. Be pašaipos, be viršenybės. Su pagarba. Su rūpesčiu. Kaip į lygią. Ir tada jai šmėstelėjo mintis: gal vis dėlto kažką ji jame užaugino teisingai.
Salone reikalai taip pat klostėsi gerai. Eglė priėmė dvi mokines — jaunas merginas iš kolegijos, svajojusias tapti manikiūro meistrėmis. Vakarais ji kantriai joms aiškino, rodė, taisė klaidas. Tačiau mokė ne vien profesijos. Ji lyg tarp kitko perdavė ir kitą, daug svarbesnį dalyką: tikėjimą, kad galima išgyventi savo darbu. Kad nebūtina laikytis įsikibus žmogaus, kuris tave žemina. Kad savarankiškumas nėra pasaka. Jis įmanomas.
O vakar nutiko keistas dalykas. Eglė užsuko į knygyną — šiaip, be jokio tikslo, tik pasižvalgyti. Ji seniai nebuvo pirkusi knygos sau: vis atsirasdavo svarbesnių reikalų, kitų žmonių poreikių. Lentynoje jos žvilgsnis užkliuvo už poezijos rinkinio. Ji atsivertė atsitiktinį puslapį ir perskaitė:
„Maniau, kad tai vadinama gyvenimu. Pasirodo, tai buvo tik kentėjimas.“
Ji liko stovėti vidury knygyno ir pravirko. Tyliai, nusisukusi, kad niekas nepastebėtų. Nes tie žodžiai buvo apie ją. Apie visus tuos metus, kuriuos ji vadino šeima, pareiga, kantrybe.
Knygą ji nusipirko. Parsinešė namo ir padėjo ant naktinio stalelio.
Vakare Greta paklausė:
— Mama, ar tu laiminga?
Eglė susimąstė. Laiminga? Ji neturėjo vyro. Bet šalia nebebuvo ir žmogaus, kuris kasdien ją menkintų. Jos butas buvo kuklus. Tačiau jame ji galėjo viską spręsti pati: kokie paveikslai kabės ant sienų, kokia spalva bus nudažytas kambarys, kada ateis svečiai ir ar apskritai kas nors ateis. Ji neturėjo brangaus automobilio. Užtat turėjo laisvę ryte pabusti ir žinoti: ši diena priklauso jai.
— Žinai, mažute, — ji apkabino dukrą, — nežinau, ar jau esu laiminga. Bet vieną dalyką žinau tikrai: aš pagaliau gyvenu. Iš tikrųjų gyvenu.
Greta dar stipriau prisiglaudė.
Tą akimirką telefone suvirpėjo žinutė. Nuo Tomo. Pirmoji per pusę metų.
„Egle, aš klydau. Gal galime pasikalbėti?“
Eglė kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Tada, nieko neatrašiusi, ištrynė žinutę.
Pro pravirą langą į vidų įslydo šiltas vėjo dvelksmas ir sujudino užuolaidą. Apačioje žaidė vaikai, aidėjo juokas. Gyvenimas virė, judėjo pirmyn, kvietė eiti kartu.
Ir Eglė pagalvojo, kaip gerai, kad pagaliau išmoko pasakyti „ne“. Mažas žodis, o atvėrė jai visą pasaulį. Tokį, kuriame galima kvėpuoti pilna krūtine.
Ji pabaigė kavą ir nusišypsojo. Šiaip sau. Ne iš įpročio, ne iš mandagumo, ne todėl, kad reikėjo — o todėl, kad jai buvo gera.
Ir tai buvo tikras stebuklas.