– Egle, geriau manęs neerzink, nes pati prisiprašysi! Mano mamai ir sesei reikia automobilio, ir tu jį nupirksi! – pro dantis iškošė vyras.
– Užsičiaupk! Egle, rimtai sakau, nevesk manęs iš kantrybės, nes blogai baigsis. Mamai su Rūta būtina mašina, o pinigus jai duosi tu! – sušnypštė Tomas.
Jo žodžiai liko kaboti virtuvėje lyg kartūs nuodų garai. Eglė stovėjo prie viryklės nusisukusi ir aiškiai pajuto: kažkas jos viduje ne plyšo, ne degė, o palengva stingdavo. Tarsi širdyje atsirastų ledo gabalas, skeldėjantis į aštrias šukes. Ji atsargiai padėjo samtį ant krašto. Puode dar burbuliavo rūgštūs barščiai, ore skleidėsi krapų ir česnakų aromatas, už lango smulkiai lynojo spalio lietus. Tą akimirką jos gyvenime įvyko nematomas, bet milžiniškas lūžis.
– Ką tu pasakei? – ji atsisuko. Balsas buvo tylus, tačiau kietas.
Tomas sėdėjo prie stalo, išsidrėbęs ant kėdės, ir braukė pirštu per telefono ekraną. Net nepakėlė akių. Keturiasdešimt dvejų, prekybos įmonės skyriaus vadovas, vilkintis trijų šimtų eurų kostiumu, su tuo įprastu pasipūtusiu veidu, kuriame seniai nebeliko nė lašo švelnumo. Kadaise šiame vyre ji matė atramą. Dabar priešais buvo tik įžūlumas.
– Puikiai girdėjai, – tarstelėjo jis. – Mano mama trisdešimt metų tais pačiais autobusais kratėsi. Rūta laukiasi, jai irgi reikia automobilio. Tu tvarkai pinigus, vadinasi, tu ir pasirūpinsi.
Eglė netikėtai šyptelėjo. Keista: rodos, visas pasaulis griuvo, o ji stovėjo ir šypsojosi.
– Iš kokių pinigų, Tomai? Iš tų, kuriuos uždirbu grožio salone? Šešiasdešimt valandų per savaitę ant kojų, skaudanti nugara, kaprizingos klientės – tai mano uždarbis.
– Mūsų, – jis pagaliau atplėšė akis nuo ekrano. Žvilgsnis buvo šaltas, svetimas. – Mes šeima. O gal jau pamiršai?
Septyniolika metų santuokos. Du vaikai – Mantas universitete, Greta devintoje klasėje. Butas su paskola, kurią ji dengė lygiai taip pat, kaip ir vyras. Jos trisdešimt septinto dydžio batai buvo nutrinti tarp darbo ir namų ruošos, rankos nuolat kvepėjo kremais bei lakais, o vakarais nugara maudė taip, lyg būtų ne jos. Ir štai jis sėdi čia, ramus kaip akmuo, ir sako: „nupirksi“.
– Nepamiršau, – Eglė išjungė viryklę. – Tik kažkodėl neprisimenu nė vieno karto, kai tavo šeima būtų paklaususi, ko reikia man.
Tomas pakilo. Aukštas, plačių pečių – anksčiau šalia jo ji jausdavosi saugi. Dabar matė tik tai, kaip jis savo ūgiu bandė ją spausti prie sienos.
– Na, prasideda, – jis nuėjo prie lango ir prisidegė cigaretę, nors ji daugybę kartų prašė nerūkyti namuose. – Vėl tavo nuoskaudos. Mano mama jau nebe jauna, o Rūtai tuoj gimdyti…
– Rūtai dvidešimt aštuoneri, ji turi vyrą – tegu jis ir perka! – Eglė pajuto, kaip kažkas karšto pagaliau pramuša viduje susidariusį ledą. – O tavo mamai aš jau trejus metus kas mėnesį duodu po šimtą eurų „vaistams“, nors ji sveikesnė už mane!
– Nedrįsk taip kalbėti apie mano motiną!
Štai čia viskas ir nutrūko. Eglė net pajuto, kaip pasikeitė pati virtuvės erdvė. Oras sutirštėjo, pasidarė sunkus.
– Aš išeinu, – ji nusirišo prijuostę ir pakabino ją prie lauko durų. – Barščiai ant viryklės. Pasišildysi pats.
– Kur tu eini? – Tomas metėsi prie durų, bet ji jau vilkosi paltą. Rankos drebėjo, tačiau užtrauktuką užsegti pavyko.
– Laukan. Įkvėpti oro. Pagalvoti.
– Egle!
Ji neatsisuko. Durys trenkėsi už nugaros, laiptinė nusirito po kojomis, ir netrukus ji atsidūrė gatvėje – drėgnoje, tamsioje, kvepiančioje rudeniu… ir laisve.
Eglė ėjo greitai, pati nežinodama kur. Praėjo pro mažą parduotuvę, kurioje penktadieniais pirkdavo maisto. Pro autobusų stotelę, kur kasryt stovėdavo tie patys pavargę veidai. Lietuje miestas atrodė visai kitoks – išsiliejęs, beveik pasakiškas, lyg matomas per kino kameros objektyvą. Žibintų šviesa mirgėjo balose, automobiliai šnypšdami slydo šlapiu asfaltu, o iš pravirų kavinės durų kažkur sklido muzika.
Ji stabtelėjo prie juvelyrikos parduotuvės vitrinos. Auksinės grandinėlės, apyrankės, žiedai – viskas žėrėjo po ryškiomis lempomis. Kada paskutinį kartą ji pati buvo gavusi dovaną? Per gimtadienį Tomas įteikė voką: „Nusipirk, ko nori.“ O ji tada nupirko Gretai sportbačius, Mantui – naują kuprinę.
Telefonas suvirpėjo. Tomas. Eglė atmetė skambutį.
Reikėjo eiti toliau. Į prekybos centrą – ten šilta, šviesu, galima atsisėsti maisto zonoje, išgerti kavos ir bent kiek susidėlioti mintis. Autobusas ją nuvežė greitai. Įžengusi į didžiulį prekybos centro holą, ji pirmiausia pajuto saldų spragintų kukurūzų kvapą.