Jis maišėsi su naujų drabužių, kvepalų ir šiltų kepinių aromatais. Pro šalį skubėjo žmonės, apsikrovę maišeliais, kažkas juokėsi, kažkas kalbėjo telefonu, kažkas rinkosi dovanas. Eglei visa tai atrodė lyg kito pasaulio vaizdas. Svetimas gyvenimas — lengvas, nerūpestingas, toks, kokio ji pati jau seniai nebeturėjo. Labai seniai.
Ji pakilo į trečią aukštą, nusipirko kapučino ir atsisėdo prie lango. Už stiklo vakarinis miestas mirgėjo šviesomis, automobiliai slinko gatvėmis lyg žibančios grandinėlės. Ekranas vėl nušvito. Šį kartą rašė Tomo mama: „Eglute, Tomas man viską papasakojo. Kodėl elgiesi kaip vaikas? Juk mes šeima. Rūtai tikrai labai reikia automobilio, tuoj gims mažylis…“
Mažylis. Eglė turėjo du vaikus, bet jų niekas taip švelniai nevadino. Jos vaikai buvo tik jos rūpestis. Jos bemiegės naktys. Jos uždirbti pinigai korepetitoriams, būreliams, papildomoms pamokoms, drabužiams, vaistams ir viskam, ko prireikdavo.
Kava spėjo atvėsti. Ji laikė puodelį delnuose ir staiga pajuto, kaip galvoje ima dėliotis keistas, skaudžiai aiškus paveikslas. Septyniolika metų ji gyveno „teisingai“: dirbo, kentė, padėjo, tylėjo, viską suprasdavo, viską atleisdavo. O ką gavo mainais? Įsakymą paimti paskolą ir nupirkti automobilį žmonėms, kurie net paprasto „ačiū“ niekada nesugebėjo nuoširdžiai pasakyti.
— Oi, atsiprašau! — kažkas kliudė jos rankinę, ir ši nuslydo ant grindų.
Eglė pasilenkė, pakėlė ją, automatiškai nusišypsojo nepažįstamai merginai, kuri sutrikusi traukėsi į šalį.
Ir tą akimirką ją persmelkė mintis: kada ji paskutinį kartą šypsojosi ne iš mandagumo, ne iš įpročio, o iš tikro džiaugsmo?
Namo ji grįžo jau po dešimtos. Raktas spynoje pasisuko tyliai, bet Tomas vis tiek išgirdo. Jis sėdėjo svetainėje, televizorius buvo įjungtas, tačiau į ekraną jis nė nežiūrėjo. Laukė.
— Pagaliau, — pakilo jis nuo sofos, ir Eglė iškart suprato: dabar bus dar blogiau negu ryte.
— Tomai, aš labai pavargusi. Pakalbėkime rytoj…
— Rytoj? — jis žengė arčiau. Veidas buvo paraudęs, akys degė pykčiu. — Tu mane prieš mamą visiškai pažeminai! Ji skambino, verkė! Sakė, kad kalbėjai su ja šiurkščiai!
— Aš šiandien su ja apskritai nekalbėjau, — Eglė nusiavė batus ir tvarkingai pastatė juos prie sienos. Nuo ilgo vaikščiojimo kojos tvinksėjo.
— Nemeluok! Tu atmetei jos skambutį! Mama norėjo gražiai su tavimi pasikalbėti, o tu…
— Tomai, prašau. Gana. Mes abu įsitempę, pavargę. Ryte…
— Ne! — jis kumščiu trenkė per sofos atkaltę. — Kalbėsim dabar! Tu pasiimsi paskolą ir nupirksi tą mašiną. Aišku?!
Eglė lėtai iškvėpė. Ji žiūrėjo į šį vyrą — savo vaikų tėvą, žmogų, su kuriuo pragyveno beveik dvidešimt metų, — ir staiga jo neatpažino. Visiškai.
— Aš neimsiu paskolos, — pasakė tyliai.
— Ką reiškia neimsi? — Tomas dar labiau įraudo. — Tau visai protas pasimaišė? Ar negirdėjai, ką sakiau?
— Girdėjau. Bet paskolos neimsiu. Mes jau turime būsto kreditą, dar moku už Manto studijas. Dar vienos naštos aš nebepakelsiu.
— Pakelsi! — jis priėjo taip arti, kad ji pajuto jo kvėpavimą. — Dirbsi daugiau. Imk papildomas pamainas. Mano mama visą gyvenimą…
— Tavo mama, tavo mama! — Eglė pati nepajuto, kaip pakėlė balsą. Tomas net akimirkai sustingo. — O aš kas? Aš ne žmogus? Aš dirbu po šešiasdešimt valandų per savaitę! Man vakare taip skauda nugarą, kad vos išsitiesiu! Mano vaikai mane mato tik prabėgomis, nes aš nuolat uždirbinėju pinigus! Kam? Tavo mamai, tavo seseriai, tavo reikalavimams?!
— Užsičiaupk! — suriko jis. — Nedrįsk taip kalbėti! Tu mano žmona! Tu privalai!
— Privalau? — Eglė pajuto, kaip jos viduje kažkas galutinai perdega. Tarsi plonytis laidas, tiek metų laikęs jų santuoką, vienu metu išsilydė. — Privalau kęsti pažeminimus? Privalau išlaikyti tavo giminaičius? Privalau tylėti, kai mane stumdo kaip daiktą?
— Taip! — Tomas sugriebė ją už pečių ir papurtė. — Taip, privalai! Nes esi mano žmona! Mes šeima!
Eglė staigiai išsilaisvino. Širdis daužėsi taip stipriai, kad tvinksėjimą jautė smilkiniuose.
— Neliesk manęs.
— O kas bus? — jo balse atsirado kažkas naujo, šaltesnio ir pavojingesnio. Atvira grėsmė. — Ką tu padarysi? Egle, man jau gana. Sakau paskutinį kartą: rytoj eini į banką, imi paskolą ir nuperki mano mamai automobilį. Jeigu ne — skiriuosi su tavimi.
Tas žodis pakibo tarp jų sunkus, tamsus, nebeatšaukiamas.
— Ką tu pasakei? — Eglė netikėjo savo ausimis.
— Tą, ką girdėjai, — Tomas sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Skirsiuosi. Butas mano, jis registruotas mano vardu. Vaikai liks su manimi. O tu galėsi eiti, kur akys veda. Kad ir į savo brangiąją darbovietę — ten ir nakvosi.
— Tu išprotėjai, — sušnabždėjo ji.
— Ne, čia tu išprotėjai! — jis vėl žengė link jos. — Manai, esi nepakeičiama? Manai, be tavęs mes neišsiversime?