Po darbo grįžusi namo ji rado anytą, dėliojančią savo daiktus jos bute
Eglė delnu perbraukė per blizgų stalo paviršių. Namuose viskas stovėjo taip, kaip ir turėjo stovėti. Tas dviejų kambarių butas jai seniai nebebuvo vien tik gyvenamoji vieta — per kelerius metus ji susikūrė čia savą, iki smulkmenų apgalvotą pasaulį.
Mintys nejučia nuslydo į studijų laikus ir bendrabučio kambarį. Tada viena patalpa teko dalytis su trimis merginomis. Lova prie lango jai atiteko burtų keliu. Eglė atsitvėrė ją knygų lentynomis ir taip susikūrė mažytį ramybės kampą. Net ir ten ji neleisdavo niekam liesti jos daiktų.
— Egle, ar jau pasiruošusi? — iš prisiminimų ją ištraukė vyro balsas.
— Taip, Jonai, — atsakė ji, prieš veidrodį pataisydama suknelę.
Vestuvės atrodė lyg iš pasakos. Anyta Ona tą dieną elgėsi pabrėžtinai maloniai. Ji šypsojosi, kalbėjo mandagiai ir vis rasdavo progą pasakyti tai, kas dera.
Vis dėlto vėliau Eglė pastebėjo, kaip moteris tiriamai nužvelgia jų butą. Jos akys slydo per baldus, sustodavo ties paveikslais, užkliūdavo už kiekvienos detalės.
Pirmieji santuokos mėnesiai prabėgo ramiai. Jonas ilgai užsibūdavo darbe, o Eglė kūrė mėgstamus dizaino projektus. Butas alsavo pusiausvyra. Kiekvienas daiktas turėjo savą istoriją: itališka vaza, močiutės fotelis, kruopščiai rinkta knygų kolekcija — visa tai kartu kūrė namų dvasią.
Ona pas juos ėmė užsukti šeštadieniais. Iš pradžių paskambindavo iš anksto, pasiteiraudavo, ar patogu. Vėliau pradėjo pasirodyti be jokio įspėjimo.
— Egle, mieloji, ar tau neatrodo, kad sofa čia stovi ne itin vykusiai? — sykį paklausė ji, apžiūrinėdama svetainę.
Eglė įsitempė, bet susivaldė.
— Man taip patinka, — tarė ji, paduodama arbatą.
— Ai, ką tu, — ranka numojo Ona. — Kampe ji atrodytų kur kas geriau.
Pokalbis netrukus pasisuko kita tema, tačiau nemalonus prieskonis liko. Eglė suprato: kažkas prasidėjo. Anyta tarsi čiupinėjo ribas, tikrino, kiek gali sau leisti.
Kitas apsilankymas atnešė naujų pastabų. Užuolaidos, pasirodo, kabėjo ne taip. Gėlės stovėjo netinkamose vietose. Indai spintelėse buvo sudėti be jokios logikos. Kiekvienas sakinys skambėjo kaip patarimas, bet Eglė vis aiškiau girdėjo juose reikalavimą.
— Jonai, tavo mama… — tą vakarą pradėjo ji.
— Mama tik nori padėti, — pertraukė vyras, nė nepakeldamas akių nuo nešiojamojo kompiuterio. — Ji juk daugybę metų tvarko namus.
Eglė stipriai suspaudė lūpas. Ji norėjo paaiškinti, kad kalba visai ne apie pagalbą. Tačiau žodžiai užstrigo gerklėje.
Ona ėmė lankytis vis dažniau. Dabar ji nebeapsiribodavo patarimais — pradėjo veikti pati. Perstatydavo nuotraukų rėmelius ant komodos. Sukeisdavo dekoratyvines pagalvėles. Laistydavo gėles pagal savo nustatytą tvarką.
— Egle, nupirkau naujų servetėlių, — pareiškė ji, vos įžengusi į virtuvę. — Taviškės jau labai nuobodžios.
— Šitas aš specialiai rinkausi, — ėmė prieštarauti Eglė.