— Jos dera prie staltiesės, — nepasidavė Eglė.
— Dera, nedera… — Ona nepatenkinta perkreipė lūpas. — Svarbiausia, kad būtų patogu ir naudinga.
Įtampa namuose tirštėjo kasdien. Eglė vis dažniau pastebėdavo, jog kažkas paliko savo tvarkos ženklus. Knygos lentynoje jau stovėjo ne taip, kaip ji buvo sudėjusi. Prieskoniai virtuvėje buvo išrikiuoti abėcėlės tvarka. Vonioje kremai, šampūnai ir kitos priemonės atsidūrė visai kitose vietose. Kada Ona spėdavo visa tai padaryti?
Penktadienį Eglės kantrybė galutinai trūko. Grįžusi po darbo ji sustojo tarpduryje lyg įbesta. Sofa buvo nustumta į kampą. Fotelis atsuktas tiesiai į televizorių. Mažas staliukas pristumtas prie lango.
— Jonai! — šūktelėjo ji vyrą.
— Kas nutiko? — paklausė šis, išeidamas iš miegamojo.
— Tavo mama perstatė visus baldus!
Jonas apsidairė po kambarį.
— Visai neblogai atrodo, — gūžtelėjo pečiais. — Mama geriau jaučia, kaip turi būti įrengti namai.
— Čia mano namai! — neišlaikiusi pratrūko Eglė. — Kaip ji drįsta taip elgtis?
— Mūsų namai, — pataisė ją vyras. — Ir mama stengiasi dėl mūsų.
Tą akimirką Eglė suprato, kas vyksta iš tikrųjų. Tai nebebuvo paprasti patarimai ar rūpestis. Tai buvo kova dėl teritorijos. Ona brėžė ribas ir rodė, kieno čia valia svarbiausia. O Jonas stovėjo ne žmonos, o motinos pusėje.
Kitą dieną Eglė pastebėjo, kad dingo atsarginiai raktai. Jonas kaltai nusuko akis.
— Mama paprašė, — sumurmėjo jis. — Kartais nori užeiti ir aptvarkyti.
Eglė akimirką net nesuprato, ar teisingai išgirdo. Nuo tada prasidėjo slapti apsilankymai. Ji grįždavo namo ir rasdavo vis naujų svetimos rankos pėdsakų. Šaldytuvas būdavo prikrautas produktų, kurių pati nepirko. Spintoje jos daiktai vėl sudėlioti pagal kažkokią naują, jai nepažįstamą sistemą.
— Jonai, tavo mama jau peržengė visas ribas! — vieną vakarą neištvėrusi išrėžė Eglė.
— Nekalbėk taip apie mamą, — šaltai atsakė vyras. — Ji visa tai daro dėl mūsų.
Eglė pažvelgė į Joną ir staiga jo nebeatpažino. Žmogus, kurį ji mylėjo, atrodė tapęs svetimas. Kiekviena diena atnešdavo naują įrodymą, kad jų butas jai nebepriklauso.
Ona darėsi vis drąsesnė. Dabar ji pasirodydavo net tada, kai Eglė būdavo namuose. Kišdavosi į kiekvieną smulkmeną, nurodinėdavo, taisydavo, perdėliodavo. Eglei to jau buvo per daug.
— Egle, tu labai savanaudiška, — po dar vieno barnio pareiškė Jonas. — Mama teisi. Tu galvoji tik apie save.
Tie žodžiai įsmigo skaudžiau nei bet kuris priekaištas. Eglė suprato: vyras pasirinko. Dabar prieš ją buvo nebe viena Ona, o jie abu.
Balandį Ona atėjo su naujais planais. Ji patogiai įsitaisė fotelyje, kurį pati kadaise pastatė į tą vietą, ir nusišypsojo taip, lyg viskas jau būtų nuspręsta.
— Egle, brangioji, metas aptarti vasarnamį, — pradėjo anyta tonu, kuriame nebuvo vietos prieštaravimams.
— Kokį dar vasarnamį? — Eglė iškart įsitempė.
— Mano vasarnamį, — išdidžiai pasakė Ona, net pasitempdama. — Jonas pažadėjo man šią vasarą padėti.
— Jis dirba, — paprieštaravo Eglė. — Neturi laiko važinėti į vasarnamį.
— Jonas atvažiuos savaitgaliais, — ramiai paaiškino anyta. — O tu visą vasarą praleisi pas mane.
Eglė sustingo.