— Girdi? Ji mano motina, ir gyvens taip, kaip pati norės! Jeigu tau netinka — durys atviros!
Tomas tai ištarė net nepakeldamas balso, ir būtent dėl to jo žodžiai nuskambėjo baisiau už riksmą. Jis stovėjo prieškambario viduryje, rankas susikišęs į džinsų kišenes, ir žvelgė į Eglę ne kaip į žmoną, o kaip į kliūtį kelyje. Tarsi ji būtų daiktas, trukdantis pravažiuoti.
Eglė nepuolė atsakinėti. Pirmiausia paėmė rankinę, pakabino ją ant kabliuko, tada lėtai atsegė striukės užtrauktuką. Judėjo neskubėdama, lyg kiekvienas veiksmas būtų dovanojęs jai dar kelias akimirkas susivokti. Už lango rugsėjis merkė kiemą smulkiu, įkyriu lietumi. Medžiai stovėjo patamsėję, šlapi, o pilkšva dienos šviesa dar labiau suspaudė ir taip ankštą prieškambarį.
Treji metai santuokos. Trejus metus ji kartojo sau, kad Tomas iš esmės geras žmogus, tik nelengvo būdo. Kad jo mama tiesiog tokia — reikli, įkyri, įpratusi viską valdyti.
Tačiau šiandien kažkas viduje pajudėjo. Ne audringai, ne su trenksmu. Greičiau tyliai spragtelėjo, lyg užsivertų seniai klibėjęs mechanizmas.
Uošvė, Janina, į jų gyvenimą įžengė ne iš karto. Iš pradžių ji tik skambindavo. Ilgai, išsamiai, klampiu balsu, kuriame saldumas maišėsi su kartėliu. Tomas su ja kalbėdavosi kitame kambaryje, pridaręs duris, o grįždavo pasikeitęs — įsitempęs, lyg jau pasiruošęs gintis arba pulti. Eglė išmoko tai atpažinti net iš smulkmenų. Pavyzdžiui, iš to, kaip jis padėdavo stiklinę ant stalo: pernelyg staigiai, su nemaloniu dunkstelėjimu.
Vėliau Janina pradėjo lankytis.
Pirmą kartą ji užsuko „tik arbatos“. Išbuvo keturias valandas. Butą apžiūrinėjo taip, kaip apžiūrimas prastai įvertintas viešbutis: raukė nosį prie knygų lentynų, miegamajame pirštais perbraukė per užuolaidą ir ištarė „na, nieko“. Jos lūpose tai skambėjo ne kaip pagyrimas, o kaip nuosprendis.
— Eglute, tu bent grindis kartais išplauni? — paklausė ji, įdėmiai tyrinėdama grindjuostę. — Pas Tomą namuose visada būdavo švaru.
Tomas tuomet sėdėjo ir tylėjo. Tik šypsojosi motinai.
Tada Eglė dar mėgino ginčytis. Aiškino, teisinosi, bandė įrodyti, kad nėra apsileidusi. Vėliau suprato, jog tai buvo klaida. Janinai argumentai nerūpėjo. Ji klausydavosi ne žodžių, o tono — ar marti traukiasi, ar ieško pasiteisinimų, ar galima spausti dar stipriau.
Pasirodo, galima buvo.
Iki tų metų rudens uošvės apsilankymai tapo beveik savaitine tvarka. Janina pasirodydavo antroje dienos pusėje, maždaug tuo metu, kai Eglė grįždavo iš darbo. Ji tvarkė apskaitą nedidelėje transporto įmonėje: darbas atrodė ramus, bet nervų suėsdavo nemažai. Ir štai pavargusi Eglė atrakindavo duris, o svetainėje jau rasdavo uošvę. Ši sėdėdavo krėsle su tokia laikysena, tarsi būtų dvaro šeimininkė, ir tyliai, bet labai aiškiai skųsdavosi Tomui savo gyvenimu.
Skundai visada sukdavosi ta pačia vaga, lyg sena, subraižyta plokštelė. Kraujospūdis. Nugara. Maža pensija. Kaimynai — storžieviai. Dukterėčia Liucija — nedėkinga. Ir pabaigoje būtinai nuskambėdavo pagrindinis motyvas: kaip sunku jai vienai.
Tomas klausydavosi, linksėdavo ir žiūrėdavo į Eglę taip, lyg lauktų, kad ji pagaliau susiprastų: na, padaryk ką nors. Pasiūlyk. Pamaitink.
Eglė darydavo. Klodavo ant stalo maistą, pildavo arbatą, po viešnios surinkdavo puodelius. Ji kentė uošvės tylą su primerktomis akimis, kentė patarimus dėl šukuosenos — „ko tu vis su tuo kuodu ar uodega“ — ir klausimus apie vaikus: kada jau, ko delsiate, Tomas juk toks vyras, jam reikia šeimos.
Bet vieną dieną kantrybė nesprogo. Ne. Ji tiesiog pasibaigė. Be garso, kaip automobiliui baigiasi kuras.
Tas vakaras prasidėjo visai įprastai. Eglė grįžo apie šeštą, užlipo į ketvirtą aukštą, išsitraukė raktus ir dar prieš atrakindama duris išgirdo balsus. Tomas. Ir kažkas kitas. Moteris, kurios ji neatpažino.
Ji įėjo.
Prieškambaryje, tiesiai priešais duris, stovėjo maždaug keturiasdešimt penkerių nepažįstamoji. Stamboka, su mėlyna striuke, ant kurios rankovės matėsi dėmė, ir veidu, aiškiai rodančiu kraštutinį nepasitenkinimą. Šalia jos glaudėsi du vaikai: gal septynerių mergaitė ir truputį vyresnis berniukas. Abu tylūs, išsigandę, vilkintys panašias pilkas striukes.
Tomas stovėjo prie sienos. Susigūžęs. Kaltas. Toks mažas, kad Eglei net šmėstelėjo mintis: tikriausiai taip jis atrodydavo vaikystėje, kai ką nors sudaužydavo.
— A, štai ir ji, — tarė moteris aštriu, prie barnių pripratusiu balsu. — Vadinasi, tu Eglė. Na, sveika. Aš Rasa, Tomo sesuo. Mes atvažiavome.
— Atvažiavote, — pakartojo Eglė, dar nesuprasdama, ką tai reiškia.
— Visam laikui, — pridūrė Rasa ir kažkodėl pažiūrėjo ne į ją, o į Tomą. — Juk mes susitarėme. Tu juk sakei, kad jai pasakysi.
Tomas kažką sumurmėjo. Kažką panašaus į: „Na, aš maniau…“
Eglė lėtai atsisuko į vyrą. Jis atkakliai tyrinėjo savo sportbačius.
Rasa tuo metu jau judėjo prieškambariu taip, kaip juda žmogus, kuris ne svečiuojasi, o kraustosi į naują vietą. Ji apžiūrinėjo kampus, žvilgtelėjo pro virtuvės angą, tarsi vertintų, kur ką bus galima pastatyti.
— Vaikai įsikurs jūsų antrame kambaryje, — dalykiškai pareiškė ji. — Ten yra sofa, mačiau praeitą kartą. O aš kol kas pabūsiu pas mamą, bet pati supranti — pas ją vieno kambario butas, ankšta. Jūs šeima, įsikūrę, turite vietos. Egle, juk supranti.
Tai nebuvo klausimas. Tai buvo nurodymas, pateiktas taip, lyg Eglė jau būtų sutikusi.
— Tu privalai išlaikyti mano vaikus! — pridėjo Rasa, ir dabar jos balsas pasidarė kietas, net iškilmingas. Lyg ji skaitytų kokį oficialų nutarimą. — Įėjai į šeimą, vadinasi, atsakai už visus.
Eglė tylėjo vieną sekundę. Paskui antrą.
Tada ramiai pasakė:
— Gerai. Aš supratau.
Atrodė, Rasa laukė riksmo, ašarų arba ilgų pasiaiškinimų. Tačiau Eglė tik linktelėjo.