Pasikabino striukę ant pakabos ir nuėjo į kambarį. Duris uždarė paskui save. Tada išsitraukė telefoną.
Pirmiausia paskambino meistrams, keičiantiems spynas. Jie dar dirbo iki aštuntos vakaro.
Antras skambutis buvo Aušrai — draugei, pas kurią buvo laisvas kambarys.
Už sienos Rasa kažką aiškino Tomui: greitai, pusbalsiu, bet su spaudimu, lyg kiekvienas žodis turėtų būti įkalamas. Tomas jai atsakinėjo. Eglė nesistengė gaudyti jų pokalbio. Ji užsirašinėjo meistro adresą ir netikėtai suprato, kad pirmą kartą per trejus metus viduje tvyro visiška ramybė.
Keistas jausmas. Beveik pamirštas.
Meistras atėjo kitą rytą, pusę dešimtos, kai Tomas jau buvo išvažiavęs į darbą.
Eglė įleido jį į butą, parodė prieškambarį, o kol jis krapštėsi prie spynos — tyliai skimbčiojo įrankiai, buvo matuojama plokštelė, tikrinamas mechanizmas — ji stovėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Rugsėjis buvo šlapias, niūrus, iš dangaus krito kažkas tarp smulkaus lietaus ir rūko. Apačioje blizgėjo permirkęs suoliukas, ant bortelio tupėjo susigūžę balandžiai, o prie asfalto buvo prilipę tamsūs, vandens prisunkę lapai.
— Viskas, — tarė meistras, ištiesdamas jai du naujus raktus. — Spyna gera. Tvirta, patikima.
Eglė sumokėjo, palydėjo jį ir užrakino duris iš vidaus. Kurį laiką laikė raktus delne: sunkūs, šalti, kvepiantys aštriu metalu. Visiškai nauji.
Tik jos.
Tomas grįžo apie pusę septynių. Ilgai brūžino raktu spynoje, niekaip nepataikydamas. Eglė girdėjo, kaip jis už durų mėgina vieną kartą, paskui antrą, trečią. Galiausiai suskambo durų skambutis.
Ji atidarė.
Tomas įžengė vidun, pažvelgė į spyną, paskui į ją. Jo akyse trumpam šmėstelėjo ne pyktis — veikiau sutrikimas. Kaip vaiko, iš kurio ką tik atėmė žaislą, o jis dar neapsisprendė, rėkti ar verkti.
— Kas čia dabar? — pagaliau paklausė jis.
— Nauja spyna, — ramiai atsakė Eglė. — Tavo raktas pas tave. Daugiau jų niekas neturi.
Tomas giliai įkvėpė. Iškvėpė. Nusivilko striukę ir pakabino taip kreivai, kad ši nuslydo ant grindų. Jis jos net nepakėlė.
— Tu bent supranti, kad Rasa neturi kur eiti?
— Suprantu.
— Ji su vaikais.
— Matau.
— Ir tu šitaip? Tiesiog ėmei ir…
— Tomai, — pertraukė jį Eglė. — Tu man pasakei, kad ji atsikrausto? Ne. Paklausei, ar aš sutinku, kad svetimi vaikai gyventų mūsų bute? Ne. Tu apskritai kada nors su manimi apie tai kalbėjai?
Jis tylėjo. Žiūrėjo kažkur į šoną.
— Tai ir viskas, — pasakė ji.
Rasa pasirodė kitą dieną, jau po pietų, kai Eglė ką tik buvo grįžusi iš darbo ir dar tik nusiavusi batus. Skambutis į duris nuskambėjo ilgas, įsakmus, toks, lyg mygtukas būtų spaudžiamas ne vieną kartą, o su pykčiu ir nekantrumu.
Už durų stovėjo Rasa. Viena, be vaikų. Rankoje laikė didelį maišą, iš kurio kyšojo kažkokie daiktai. Jos veidas buvo toks, kokį turi žmogus, dar prieš pokalbį įsitikinęs savo pergale.
— Atidaryk, — pareiškė ji. — Atvežiau daiktus.
— Kokius daiktus? — paklausė Eglė.
— Vaikų. Juk sakiau, kad jie pas jus įsikurs. Tomas minėjo, jog antras kambarys laisvas.
Eglė atsirėmė į staktą. Be įtampos, be nereikalingų gestų.
— Rasa, vaikai pas mus negyvens. Ir tu — taip pat. Tai mūsų butas.
Rasa kelias sekundes ją stebėjo primerkusi akis, tarsi vertintų. Tada nusišypsojo. Nemaloniai, vien lūpomis.
— Klausyk, Egle. Nesikarščiuok. Tu atėjai į mūsų šeimą, supranti? Pas mus taip nesielgiama. Mama visada sakydavo: šeima yra šeima. Reikia padėti.
— Aš galiu padėti, — tarė Eglė. — Galiu atsiųsti socialinės tarnybos numerį. Jie sprendžia apgyvendinimo klausimus šeimoms su vaikais.
Rasa pravėrė burną. Užčiaupė. Jos veide kažkas trūktelėjo — tokio atsakymo ji akivaizdžiai nesitikėjo. Matyt, buvo pripratusi, kad marčios trypčioja vietoje, rausta ir ieško švelnesnių žodžių.
— Tu rimtai? — galiausiai išspaudė ji.
— Visiškai.
Maišas su daiktais taip ir liko Rasos rankoje. Po akimirkos ji staigiai apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi laiptų link — garsiai, trepsėdama, lyg norėtų, kad girdėtų visas namas.
Ant paskutinio laiptelio dar atsigręžė.
— Mama apie tai sužinos!
— Perduok linkėjimus, — atsakė Eglė ir uždarė duris.
Janina paskambino vakare. Eglė pamatė vardą ekrane ir akimirkai sulaikė pirštą virš mygtuko. Tada vis dėlto atsiliepė.
— Ką tu sau leidi! — anytos balsas buvo garsus, virpantis nuo teisaus pasipiktinimo. — Rasa apsipylusi ašaromis! Vaikai be kampo! O tu duris trankai prieš savus žmones!
— Janina, — lygiu balsu ištarė Eglė, — Rasa man nėra sava. Jos vaikai — taip pat. Tai mūsų butas, ir aš sprendžiu, kas jame gyvena.
— Tu marti! Tu privalai…
— Aš neprivalau nieko daugiau, nei buvome susitarę. O dėl šito mes nesitarėme.
Stojo tyla. Paskui Janina prabilo kitaip — tyliau, minkščiau, jau bandydama prieiti iš kitos pusės.
— Na, Eglute, ko tu dabar kaip svetima. Rasai sunku, viena su vaikais, vyras paliko. Tu juk moteris, turėtum suprasti…
Eglė klausėsi to pasikeitusio tono ir mintyse tik sausai pažymėjo: štai ir viskas. Iš pradžių spaudimas, po to — gailestis. Klasika. Tarsi pagal vadovėlį.
— Aš suprantu, kad jai sunku, — pasakė ji. — Bet tai nėra mano atsakomybė.