— Tu švaistai mano sūnaus pinigus niekams, tad būk maloni — paaiškink, kur jie dingsta!
Ant svetainės sienos kabantis milžiniškas televizorius be garso rodė sporto kanalą. Žalias stadiono vaizdas mirgėjo ekrane ir blyškiai apšvietė prie stalo sėdinčių svečių veidus, kol šie ramiai kramtė vakarienę.
Dėdė Vytautas su akivaizdžiu malonumu kabino salotas, vis užmesdamas akį į ekraną. Teta Rasa santūriai priglausdavo servetėlę prie lūpų, lyg bijotų palikti bent menkiausią dėmelę.
Prie stalo tvyrojo tiršta šventinė nuotaika: ore maišėsi keptos mėsos kvapas, šiltų patiekalų garai ir brangūs Jolantos kvepalai.
— Na, daiktas tai rimtas! — Tomas delnu pliaukštelėjo per stalą, kad visi atsigręžtų į jį. — Septyniasdešimt penki coliai, dėde Vytautai. Naujausios kartos ekranas. Visą mėnesį rinkausi, kad šeima filmus galėtų normaliai žiūrėti. Tikra prabanga!
Jis beveik švelniai nužvelgė ploną juodą televizoriaus rėmelį, tada pasitaisė ant riešo blizgantį naują išmanųjį laikrodį su metaline apyranke.
— Taip, Tomukai, šaunuolis, — nutęsė Jolanta, pirštais pakoreguodama gintarinę segę ant krūtinės. — Viskas į namus, viskas šeimai. Štai ką reiškia tikras šeimininkas. Ne taip, kaip kai kas.
Jos žvilgsnis su aiškia užuomina nuslydo virtuvės pusėn, kur Eglė tuo metu traukė iš orkaitės antrą karštų patiekalų skardą.
Eglė apsimetė neišgirdusi. Ji perdėjo bulves į didelę lėkštę, nusivalė delnus drėgna servetėle ir nunešė patiekalą į svetainę.
— Vaišinkitės, dėde Vytautai, — tarė ji, pastatydama lėkštę stalo viduryje.
— Ačiū, šeimininkėle, — dėdė Vytautas iškart pasiekė porcijos. — O televizorius, tiesą sakant, tikrai įspūdingas. Turbūt nemažai atsiėjo?
Tomas neapibrėžtai mostelėjo ranka ir gurkštelėjo iš stiklinės.
— Normaliai, — numetė jis. — Juk sau pirkau, ne svetimiems.
Jolanta šakute pasmeigė marinuotą grybą ir įsmeigė akis į marčią.
— Tik vieno nesuprantu, Egle. Kodėl mano sūnus aria nuo ryto iki vakaro, sveikatą gadinasi, o tu tik ir spėji jo uždirbtus pinigus į visas puses taškyti?
Virš stalo nusileido sunki tyla. Teta Rasa skubiai nuleido žvilgsnį į savo lėkštę, tarsi salotos staiga būtų tapusios nepaprastai įdomios.
— Jolanta, gal nepradėkime aiškintis prie svečių, — lygiu, beveik bejausmiu balsu pasakė Eglė, atsisėsdama stalo pakraštyje.
— O ko man čia gėdytis? — anytos balsas ėmė kilti, nustelbdamas tylų televizoriaus murmesį. — Tegul visi girdi! Mano Tomas sukasi kaip voverė rate. Nuo viršvalandžių tame biure jam jau paakiai pajuodę. O tu, brangute, įsitaisiusi kaip inkstas taukuose!
Tomas įsikniaubė į naujausio modelio telefoną. Jis demonstratyviai vaizdavo skaitantis itin svarbius susirašinėjimus ir į moterų kivirčą kištis, regis, nė neketino.
— Mama, gal vėliau, — burbtelėjo jis, nė nepakeldamas akių nuo ekrano.
— Ne, sūnau, šįkart aš tikrai netylėsiu!