— Mano sūnaus uždirbtus pinigus švaistai niekams, tai būk maloni — pasiaiškink!
Ant svetainės sienos kabantis milžiniškas televizorius rodė sporto kanalą be garso. Ekrane mirgėjo žalias stadiono plotas, o jo šviesa slinko per prie stalo kramtančių svečių veidus.
Dėdė Antanas su akivaizdžiu malonumu kabino salotas ir vis užmesdavo akį į ekraną. Teta Rasa tvarkingai priglausdavo servetėlę prie lūpų, stengdamasi neįsivelti į jokį pokalbį.
Prie stalo tvyrojo sunkoka šventinė nuotaika: ore maišėsi keptos mėsos kvapas ir brangūs anytos kvepalai.
— Štai čia tai daiktas! — Tomas delnu plekštelėjo per stalą, kad visi atsisuktų. — Septyniasdešimt penki coliai, dėde Antanai. Naujausios kartos matrica. Visą mėnesį rinkausi, kad šeima filmus žiūrėtų kaip priklauso. Prabanga!
Jis kone meiliai perbraukė žvilgsniu per ploną juodą televizoriaus rėmą, o paskui pasitaisė ant riešo naują išmanųjį laikrodį su metaline apyranke.
— Taip, Tomai, šaunuolis, — nutęsė Janina, pirštais paliesdama gintarinę segę ant krūtinės. — Viskas į namus, viskas dėl šeimos. Tikras šeimininkas. Ne taip, kaip kai kurie.
Ji reikšmingai mestelėjo žvilgsnį virtuvės link, kur Eglė kaip tik traukė iš orkaitės antrą karštųjų patiekalų partiją.
Eglė apsimetė neišgirdusi. Ji perdėjo bulves į didelę lėkštę, nusivalė delnus drėgna servetėle ir nunešė patiekalą į svetainę.
— Vaišinkitės, dėde Antanai, — tarė ji, pastatydama lėkštę stalo viduryje.
— Ačiū, šeimininkėle, — dėdė Antanas ištiesė ranką į porciją. — O televizorius, tiesą sakant, tikrai įspūdingas. Turbūt kainavo kaip reikiant?
Tomas neapibrėžtai mostelėjo ranka ir gurkštelėjo iš stiklinės.
— Normaliai, — numetė jis. — Juk sau pirkau, ne svetimiems.
Janina pasmeigė šakute marinuotą grybą ir įdėmiai įsmeigė akis į marčią.
— Tik vieno nesuprantu, Egle. Kodėl mano sūnus aria nuo ryto iki vakaro, sveikatą darbe palieka, o tu tik spėji jo kruvinai uždirbtus pinigus taškyti?
Virš stalo nusileido nejauki, tiršta tyla. Teta Rasa skubiai nuleido akis į savo lėkštę.
— Janina, gal nedarykime scenų prie svečių, — ramiai, beveik be jokios intonacijos pasakė Eglė, atsisėsdama į savo vietą stalo krašte.
— O ko man čia gėdytis? — anytos balsas sustiprėjo ir užgožė tylų televizoriaus burbėjimą. — Tegul visi žino! Mano Tomas sukasi kaip voverė rate. Nuo viršvalandžių tame biure jam jau paakiai pajuodę. O tu, mieloji, įsitaisiusi patogiai gyveni!
Tomas įsmeigė akis į naujausio modelio telefoną. Jis vaidino, kad skaito labai svarbią žinutę, ir principingai nesikišo į moterų kivirčą.
— Mama, gal vėliau, — sumurmėjo jis, nė nepakeldamas žvilgsnio nuo ekrano.
— Ne, sūnau, aš netylėsiu!