Janina taip trenkė delnu per staltiesę, kad lėkštės vos suvirpėjo.
— Tu pas mus per minkštas, per geras, — rėžė ji sūnui. — O šita tavo žmona, matote, kokia poniutė! Prieškambaryje mačiau tavo naujus žieminius batus, Egle. Tikra oda, storas padas, viskas kaip iš vitrinos. Prekybos centre už tokius paprastas žmogus pusę algos paklotų!
Eglė tyliai pastūmė nuo savęs lėkštę. Valgyti nebesinorėjo nė kąsnio.
— Ant kieno kaklo aš, jūsų manymu, sėdžiu? — ji pakėlė akis į anytą ir žiūrėjo tiesiai, nesitraukdama. — Aš dirbu.
— Žinom mes tą tavo darbą! — paniekinamai šniurkštelėjo Janina. — Namie su pižama prie kompiuterio sėdi, mygtukus maigai. Gauni ten kelis eurus smulkioms išlaidoms ir įsivaizduoji esanti verslininkė. O kas paskolą už būstą tempia? Tomas tempia! Kas komunalinius moka? Vėlgi jis!
Teta Rasa, nervingai kilnodama šakutes ir peilius iš vienos vietos į kitą, pamėgino užglaistyti įsiplieskusį konfliktą.
— Janina, gal nereikia… Jauni žmonės patys susitvarkys. Šeimos pinigai — jautrus reikalas. Juk šiandien Antano jubiliejus, susirinkom gražiai pasėdėti, pažiūrėk, kokia mėsa skani…
— Rasa, nesikišk! — seserį tuoj pat nutildė Janina. — Aš esu motina ir turiu teisę žinoti, kur iškeliauja mano sūnaus uždirbti pinigai. Aš puikiai suprantu, kiek dabar kainuoja gyvenimas. O ji tai maistą į namus užsisako, kad maišų pačiai nereikėtų nešti, tai pas kirpėją laksto šaknų dažytis.
Anyta trumpam nutilo, giliai įkvėpė ir sunėrė pirštus ant stalo, tarsi ruoštųsi apklausai.
— Jeigu švaistai mano sūnaus pinigus niekams, tai būk maloni — atsiskaityk. Iki paskutinio euro paaiškink, kur išleidi vyro atlyginimą.
Eglės žvilgsnis nuslydo prie Tomo.
Jis sėdėjo vilkėdamas naujus firminius polo marškinėlius ir toliau braukė pirštu per naujienų srautą telefone. Visa jo laikysena demonstravo, kad čia vyksta tik moteriškos isterijos, kurios rimtam vyrui nevertos nė menkiausio dėmesio.
— Tomai, — Eglė prisimerkė. — Gal nori ką nors pasakyti savo mamai?
Vyras nervingai trūktelėjo petį.
— Egle, tik nepradėk, gerai? Mama vyno išgėrė, kam dabar dar labiau kaitinti atmosferą. Atsisėsk, normaliai pavalgyk.
— Aš nieko nekaitinu, — Eglė atsirėmė nugara į sieną. — Tavo mama reikalauja finansinės ataskaitos. Čia ir dabar. Ji kaltina mane, kad tavo algą leidžiu savo užgaidoms.
— Ir reikalausiu! — Janina pergalingai permetė akimis pritilusius svečius. — Nes mano sūnus atrodo nusivaręs nuo kojų. O tu žydi kaip gėlelė. Vadinasi, gyveni jo sąskaita ir vargo nematai.
Eglė lėtai įkišo ranką į naminių kelnių kišenę.
Ji išsitraukė telefoną, kelis kartus bakstelėjo ekraną ir nė akimirkai nenuleido žvilgsnio nuo anytos.
— Pokalbis baigtas, — Tomas mėgino pakilti nuo stalo; jo veidas ištįso, o skruostikauliai įsitempė. — Mama, einam į balkoną, pakvėpuosi grynu oru. Tau čia per tvanku.
— Sėdėk! — įsakė Eglė.