Jos balsas nuskambėjo taip aštriai, kad Tomas, nespėjęs nė dorai atsitiesti, vėl susmuko ant kėdės.
Eglė dar kartą pažvelgė į telefono ekraną, nubraukė žemyn meniu juostą ir paspaudė ekrano bendrinimo piktogramą.
Ant sienos kabantis milžiniškas išmanusis televizorius akimirką sumirgėjo. Žalias futbolo stadionas išnyko, o vietoj jo septyniasdešimt penkių colių ekrane atsirado tai, ką Eglė matė savo telefone.
— Kas čia per cirkai? — įtariai prisimerkė Janina.
— Jūs norėjote ataskaitos, — ramiai tarė Eglė, atsidarydama banko programėlę. — Prašom. Žiūrėkite į sveikatą. Juk šiandien, kaip suprantu, pas mus atvirumo ir šeimos buhalterijos vakaras.
Didžiuliame ekrane išryškėjo jos asmeninės bankininkystės pradinis langas. Eglė perėjo į mokėjimų istoriją. Tokiu dydžiu rodomi skaičiai atrodė beveik negailestingai aiškūs.
Antanas nejučia ištiesė kaklą į priekį. Rasa prisidengė delnu burną.
— Štai, Janina, įsižiūrėkite gerai, — Eglė bakstelėjo pirštu į telefono ekraną, o visi jos veiksmai tuoj pat atsikartojo televizoriuje. — Kiekvieno mėnesio dvidešimt penkta diena. Matote šitą pasikartojantį mokėjimą? Čia būsto paskola. Beveik penki šimtai eurų.
— Ir ką? — nesuprasdama numetė anyta, nors jos balsas jau buvo praradęs ankstesnį tvirtumą. — Tomas tau perveda, o tu sumoki. Labai patogu įsitaisėte, ponia skirstytoja!
— Tikrai? — Eglės lūpų kampučiai vos pastebimai kilstelėjo. — Tada patikrinkime. Atsidarome Tomo pavedimus į mano sąskaitą.
Ji paieškos laukelyje įrašė vyro vardą.
Ekranas atsinaujino. Per pastarąjį mėnesį iš Tomo buvo gauti vos trys pavedimai. Sumos — juokingos. Prie mokėjimų komentarų puikavosi užrašai: „duonai“, „už internetą“ ir „pridėk katino maistui“.
Janina pravėrė burną. Gintarinė segė ant jos krūtinės liovėsi kilnojusis kartu su piktu, įsiaudrinusiu kvėpavimu.
— Kas čia dabar? — pasimetusi ji atsigręžė į sūnų. — Tomai? O kur pinigai butui?
Tomas dar labiau įsmuko į kėdę, nudelbė akis ir įnirtingai ėmė šakute badyti bulves lėkštėje.
— Mama, ten viskas sudėtinga… — išspaudė jis. — Darbe priedus apkarpė. Planų neįvykdom. Skyriuje krizė.
— Prieš dvejus metus apkarpė? — lediniu balsu pasitikslino Eglė. — Nes lygiai dvejus metus tu butui nesi davęs nė cento.
Ji vėl grįžo prie bendros išlaidų istorijos, kuri švietė ekrane.
— O štai čia, Janina, komunaliniai mokesčiai. Irgi ne smulkmena. Taip pat mokėta iš mano sąskaitos. Čia — maisto produktai prekybos centre. Kiekvieną savaitgalį čekis už padorią sumą. Didžioji dalis mano, kaip nuotolinės buhalterės, atlyginimo išeina būtent čia — elementariam mūsų šeimos išlaikymui. O savo batus nusipirkau už pinigus, kuriuos užsidirbau naktimis tvarkydama apskaitą.
Rasa triukšmingai iškvėpė.