— Nemokamas gyvenimas baigtas! — užblokavau korteles, ir mano keturiasdešimt dvejų metų vyras pirmą kartą išgirdo iš manęs: eik ir pats užsidirbk.
Eglę pažadino ne žadintuvas. Ji atsimerkė nuo tvankumos — kambarys priminė perpildytą autobusą piko metu, kai vairuotojas pamiršo įjungti vėdinimą, o keleiviai kažkodėl įsitikinę, kad grynas oras kenkia sveikatai.
Ji bukai įsmeigė žvilgsnį į lubas. Kampe tupintis voras atrodė vienintelis gyvas padaras, kurio karštis nė kiek nejaudino.
„Gal ir jis kenčia, tik tyli. Ne taip, kaip mano giminės“, — kartėliu pagalvojo Eglė ir apsivertė ant kito šono.
Virtuvėje jau žvangėjo indai. Vadinasi, Aldona pakilo. Eglė puikiai žinojo šį rytinį ritualą: anyta atsikeldavo septintą ir tuoj pat imdavo kelti triukšmą, tarsi varžytųsi su komunalininkais, kuris garsiau pradės dieną.
— Eglute, kelkis, jau pusė aštuonių! — iš virtuvės nuskambėjo linksmas, beveik pašaipus balsas. — Tu juk vienintelė dirbi, dar pavėluosi!
— Ačiū už priminimą, — sumurmėjo Eglė, sunkiai keldamasi iš lovos. — Be jūsų, žinoma, pati niekaip nesusigaudyčiau.
Koridoriuje ji pamatė Tomą. Vyras sėdėjo vienomis trumpikėmis, įbedęs akis į telefoną, ir kažką įtemptai braukė per ekraną. Veidas buvo toks rimtas, lyg nuo jo sprendimo priklausytų valstybės ateitis. Iš tiesų, kaip Eglė puikiai žinojo, jis tik skaičiavo, kuris futbolininkas šiandien „turėtų praeiti“ lažybose.
— Tomai, bent apsirenk, — mestelėjo ji, praeidama pro šalį.
— Kam? — jis net nepakėlė akių nuo ekrano. — Aš namie. Čia sava atmosfera.
— Taip, musių pliauškės atmosfera, — sausai tarė Eglė.
Tomas nieko neatsakė. Matyt, jo smegenys tuo metu buvo visiškai užimtos koeficientu už „Žalgirį“.
Virtuvėje Eglę pasitiko prisvilusios avižinės košės kvapas. Aldona stovėjo prie viryklės su chalatu ir maišė kažką puode, lyg vykdytų ypatingos svarbos misiją.
— Išviriau tau košės, — pranešė ji tonu, tarsi būtų atlikusi žygdarbį. — Jėgų reikia. Ant tavęs juk visas namų ūkis laikosi.
— Ačiū, — atsakė Eglė, įsipildama kavos, — bet rytais paprastai valgau jogurtą.
— Koks čia maistas! — pasipiktino anyta. — Košė — pagrindas. Ne veltui visą gyvenimą ja mokyklos vaikus maitinau.
Eglė gurkštelėjo kavos ir prarijo kandų atsakymą.
„Taip, Aldona, turbūt todėl tie vaikai per pertraukas lėkdavo į valgyklą bandelių. Košė koše, bet žmonėms vis tiek norisi normalaus maisto.“
— Mama, gal gali papildyti man telefoną? — iš kambario šūktelėjo Tomas. — Sąskaita minuse.
Eglė vos neužspringo kava.
— Tomai, tu suaugęs vyras. Tau keturiasdešimt dveji. Turi abi rankas ir net inžinieriaus diplomą. Nejau taip sunku pačiam pasipildyti?
Tomas pasirodė virtuvės tarpduryje, kasydamasis pilvą.
— Aš mielai, bet kortelė tuščia. O tu pas mus finansų direktorė, tau paprasčiau.
— Finansų direktorė? — Eglė kreivai šyptelėjo. — Maniau, kad esu tavo žmona.
— Ir tai, ir tai, — linktelėjo jis. — Du viename, galima sakyti.
Aldona, žinoma, tuoj pat stojo sūnaus pusėn.
— Eglute, ko čia gaili? Tu juk uždirbi. Mes šeima. Argi šeima ne tam, kad vieni su kitais dalytųsi?
— Įdomi mintis, — Eglė dar kartą gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į anytą iš šono. — Tik kažkodėl dalijuosi visada aš, o visi kiti tik ima.
Virtuvėje stojo tyla. Net košė puode, rodos, liovėsi burbuliavusi.
— Ir vėl tu apie tą patį? — susiraukė Aldona. — Man nepatinka tas tavo šykštumas.
— Tai ne šykštumas, o paprasčiausias teisingumo jausmas, — atrėžė Eglė. — Aš nesu bankomatas.
— Na va, prasidėjo, — atsiduso Tomas. — Dar tik rytas, o tu jau kaltinimus žeri. Nejauti, kad čia viskas nuo nervų? Reikėtų į gyvenimą žiūrėti lengviau.
— Lengviau? — Eglė pajuto, kaip pyktis kyla krūtine aukštyn. — Tu jau dvejus metus sėdi namie ir „žiūri lengviau“. O apie tavo mamą aš dar net nepradėjau kalbėti.