leidi jai taškytis mano atlyginimu, dar ir jos giminaičiams padedi, o aš turiu viską apmokėti ir tylėti?
— Tu dramatizuoji, — ramiai tarė Tomas ir vėl siektelėjo telefono. — Viską galima sutvarkyti.
— Žinoma, galima, — linktelėjo Eglė. — Tik kažkodėl visada tvarkyti turiu aš.
Ji staigiai pastatė puodelį į kriauklę. Trinksmas mažoje virtuvėje nuskambėjo taip aštriai, lyg būtų driokstelėjęs šūvis.
— Eglute, — taikiai prabilo anyta. — Juk mes šeima. Dabar visiems nelengva, bet anksčiau ar vėliau viskas susidėlios.
— Kada? — Eglė pakėlė akis. — Kai man sueis šešiasdešimt ir, gaudama pensiją, dar dirbsiu, kad jūs ir toliau galėtumėte sėdėti namie?
Atsakymo nebuvo.
Eglė sunkiai atsiduso. Galvoje lyg žaibas šmėstelėjo mintis: „Gal pati kalta? Pati juos taip išlepinau. Iš pradžių tik padėjau. Paskui dar kartą. Ir dar. O dabar ant savo sprando tempiu du suaugusius dykinėtojus, kuriems tai atrodo savaime suprantama.“
Suskambo telefonas — priminimas apie būsto paskolos įmoką. Eglė pažvelgė į ekraną, ir skrandis nemaloniai susitraukė.
— Beje, — staiga prisiminė ji, — kas vakar iš mano kortelės nusiėmė penkis šimtus eurų?
Tomas nustebęs kilstelėjo antakius.
— Ne aš. Neturiu priėjimo, — pasakė jis.
Aldona sukosėjo ir nudelbė akis į lėkštę.
— Aldona? — Eglės balsas nuskambėjo lediniu tonu.
— Na… supranti… mano dukterėčiai bėda. Į skolas įklimpo. O mes juk savi, reikia padėti.
— Kokia dar dukterėčia? — Eglė vos susilaikė nešūktelėjusi. — Aš turiu paskolą, mokesčius, kasdienes išlaidas. Tu net nepaklausei!
— Eglute, — švelniai, beveik glostančiu balsu pratarė anyta, — tu ne taip supranti. Čia tik laikinai. Viską grąžinsime.
— Jūs? Grąžinsite? — Eglė nusijuokė taip karčiai, kad akyse pasirodė ašaros. — Abu? Vienas gyvena iš lažybų, kita — iš svetimų nelaimių. Ir jūs man grąžinsite?
— Tu pasidarei pikta, — tyliai pasakė Tomas, palingavęs galvą. — Anksčiau buvai kitokia.
— Ne, Tomai. Aš buvau tokia pati. Tik anksčiau tylėjau.
Ji pažvelgė į juos abu, ir tą akimirką viskas tapo aišku: gana. Laikas kažką keisti.
— Viskas, lesykla užsidaro, — tarė Eglė ir iš rankinės išsitraukė kortelę. — Šiandien užblokuosiu visas korteles, o pinigus padėsiu taip, kad jų nepasiektumėte. Nuo šios dienos kiekvienas gyvenate iš savo kišenės.
Tomas sustingo pravira burna, lyg norėtų kažką pasakyti, bet nė garsas neišėjo. Aldona supliaukšėjo delnais.
— Egle! Tu ką, iš proto išėjai? Mes juk šeima!
— Būtent, — šaltai atsakė Eglė. — Šeima reiškia palaikymą. O pas mus — tik parazitavimas.
Ji apsisuko ir nuėjo į kambarį, palikdama juos virtuvėje visiškoje tyloje.
„Pasakiau. Iš tikrųjų pasakiau. Na ką gi, dabar pamatysim, kas bus toliau.“
Po vakarykščio pareiškimo namuose įsivyravo tokia sunki tyla, kad ji slėgė pečius tarsi senas, niekieno nenorimas nukabinti šviestuvas. Eglė gulėjo miegamajame ir ilgai spoksojo į lubas, lyg ten būtų galima rasti atsakymą, kas dabar laukia. Tačiau atsakymas, tarsi tyčia, nepasirodė.
Rytas prasidėjo durų trankymu. Tomas demonstratyviai šlepsėjo koridoriumi su šlepetėmis. Buvo akivaizdu: jis specialiai mindė garsiau, kad Eglė girdėtų kiekvieną žingsnį. Nuėjo į svetainę, grįžo, kažką šiugždino maišeliais, tada vėl išėjo. Atrodė kaip neramus vaiduoklis, klaidžiojantis po butą su amžinu nepasitenkinimu.
— Egle, — galiausiai nutraukė tylą jis. — Tu rimtai vakar kalbėjai? Paslėpei pinigus?
Eglė tuo metu pylėsi kavos.
— Ne paslėpiau. Padėjau ten, kur jūs negalite prieiti. Tai vadinama apsauga.
— Tai išdavystė, — Tomas akivaizdžiai perėjo į puolimą. — Šitaip su manimi elgiesi po visko?
— Po visko? — Eglė kilstelėjo antakius. — Po to, kai dvejus metus išlaikau tave ir tavo motiną?
— Aš tau vyras ar ne?! — pakėlė balsą Tomas. — Turiu teisę!
— Turi, — ramiai atsakė Eglė. — Į savo paties atlyginimą.
Tą akimirką virtuvės durys staiga plačiai atsivėrė.