— Tu rimtai tikiesi, kad aš maitinsiu tavo giminaičius? — apstulbusi paklausė žmona, žvilgtelėdama į tuščias virtuvės spintelių lentynas.
— Tu nori, kad tavo giminės būtų pavaišinti mano sąskaita? — dar kartą, jau aštriau, kreipėsi Eglė į vyrą ir mostelėjo į praviras spinteles. — Tomai, pats matai: čia visiškai nieko nėra.
Tomas stovėjo tarpduryje, rankas susidėjęs ant krūtinės. Už jo mindžikavo brolis Andrius ir sesuo Rasa.
— Egle, nedaryk tragedijos lyg iš giedro dangaus. Nueik į parduotuvę, ką nors nupirk. Žmonės atvažiavo į svečius.
— Į svečius? — Eglė lėtai užvėrė spintelės dureles. — Tavo giminaičiai įgriuvo nė žodžiu neperspėję, tu visą algą ištaškei savo žaidimams, o dabar nori, kad iš oro pagaminčiau vakarienę?
Andrius pastūmė brolį į šalį ir įžengė į virtuvę. Jo apvalus veidas blizgėjo nuo prakaito, nors lauke buvo vėsoka.
— Egle, baik jau, negi mes svetimi? Ar taip sunku ką nors išvirti? — jis dribtelėjo ant mažos kėdutės, ir ši po juo gailiai sugirgždėjo.
Į virtuvę įslinko ir Rasa. Ji paniekinamai permetė akimis kuklius baldus, lyg būtų patekusi į sandėliuką, o ne į namus.
— Tomas sakė, kad tu puiki šeimininkė, — tarstelėjo ji, pirštu perbraukdama per stalviršį. — Nors, sprendžiant iš spintelių…
— Gana, — Eglė pakėlė delną. — Pirma: Tomas puikiai žinojo, kad pinigų neturime. Antra: jis žinojo, kad namuose nėra maisto. Trečia: apie jūsų atvykimą man niekas nepranešė.
— Ir kas iš to? — Tomas tik trūktelėjo pečiais. — Pasiskolink iš kaimynų.
Po trejų santuokos metų Eglė pagaliau ėmė aiškiai suvokti, su kuo susiejo gyvenimą.
— Iš kaimynų? Tomai, ar pameni, kad Kazlauskams vis dar esame skolingi dvidešimt eurų? O Birutei — dar dešimt?
— Tu viską išpūti, kaip visada, — numojo ranka Tomas. — Andriau, Rasa, palaukit svetainėje. Tuoj viską sutvarkysiu.
Kai giminaičiai nenoriai pasišalino, Tomas priėjo prie žmonos taip arti, kad ji pajuto jo kvėpavimą.
— Egle, nedaryk man gėdos. Jie atvažiavo iš kito miesto. Ką apie mane pagalvos?
— O ką tu galvojai apie mane, kai paskutinius pinigus nunešei naujai konsolei? — Eglė atsitraukė per žingsnį. — Tomai, mano piniginėje likę vos du eurai. Tiek turime iki kitos tavo algos.
— Nupirk makaronų ir dešrelių. Sugalvok ką nors.
— Ne.
Tomas kelis kartus sumirksėjo, tarsi nebūtų teisingai išgirdęs.
— Ką reiškia „ne“?
— Tai ir reiškia. Aš nesilenksiu prieš tavo giminę ir nevaidinsiu, kad mūsų namuose viskas puiku. Jeigu nori juos pamaitinti — maitink pats.
Tą akimirką virtuvės tarpduryje vėl pasirodė Andrius.
— Broli, mes alkani. Kelionė buvo ilga.
— Andriau, tuoj… dar minutę, — Tomas nervingai perbraukė ranka per plaukus.
— Eglė nenori gaminti? — išsišiepė Andrius. — Gerą žmoną išsirinkai. Mano Aušra taip niekada nepasielgtų.
— Tavo Aušra, — šaltai atsakė Eglė, — gauna iš tavęs pinigų namams. O aš iš Tomo gaunu tik pažadus.
Andrius paraudo iki ausų, apsisuko ir išlėkė, piktai trenkdamas durimis.
— Dabar laiminga? — pro sukąstus dantis iškošė Tomas. — Pažeminai mane prieš brolį!
— Aš? — Eglė karčiai nusijuokė. — Tomai, tu pats save žemini kasdien. Kai vietoj maisto parsineši dar vieną nereikalingą daiktą. Kai žadi, bet nieko nepadarai. Kai meluoji man ir net sau pačiam.
— UŽSIČIAUPK! — suriko Tomas taip garsiai, kad Rasa svetainėje tikrai turėjo išgirsti kiekvieną žodį.