Į virtuvę iš svetainės atlėkė ir Rasa, akivaizdžiai išgirdusi paskutinius Tomo žodžius.
— Kas čia dabar darosi? — ji piktai dėbtelėjo į Eglę. — Tomai, tavo žmona jau visai iš rankų išsprūdo?
Eglė lėtai atsisuko į ją. Jos balsas buvo tylus, bet toks aštrus, kad Rasa tuoj pat nutilo.
— Dar vienas tavo žodis, Rasa, ir aš tavo vyrui Mariui papasakosiu apie tuos „nekaltus pasimatymus“ su Dariumi iš gretimo namo.
Rasos veidas akimirksniu išbalo. Ji žengtelėjo atgal.
— Tu…
— Aš žinau kur kas daugiau, nei tau norėtųsi, — pertraukė ją Eglė ir nuo kėdės pasiėmė rankinę. — O dabar, atleiskit, man gana.
— Kur tu susiruošei? — Tomas užstojo jai kelią.
— Pas mamą. Ten bent niekas nereikalaus, kad iš tuščio šaldytuvo pamaitinčiau visą giminę.
— Jeigu dabar išeisi, gali nebegrįžti! — užriko Tomas.
Eglė sustojo. Kelias sekundes ji stovėjo nugara į jį, paskui lėtai atsigręžė.
— Žinai, Tomai, — tarė ji ramiai, — tai turbūt geriausias tavo pasiūlymas per visus pastaruosius metus.
Mama ją priėmė be jokių klausimų. Janina tik stipriai apkabino dukrą, nusivedė į mažą virtuvę ir pasodino prie stalo.
— Pasakok, — trumpai pasakė ji, į puodelius pildama arbatą.
Eglė išklojo viską: tuščias spinteles, įžūlius giminaičius, Tomo reikalavimus ir jo amžinus pažadus.
— Vadinasi, išėjai? — mama linktelėjo, ir jos balse nuskambėjo pritarimas. — Teisingai padarei. Kiek dar būtum tempusi tą nevykėlį ant savo pečių?
— Mama, aš juk jį mylėjau…
— Mylėjai, — pataisė Janina. — Praeityje. Meilė be pagarbos ilgai neišgyvena.
Tą akimirką suskambo Eglės telefonas. Ekrane mirksėjo Tomo vardas. Ji neatsiliepė, tiesiog atmetė skambutį.
— Nekelk, — ramiai patarė mama. — Tegul pats susitvarko su savo brangia šeimynėle.
Telefonas dar kelis kartus suvirpėjo, paskui ėmė byrėti žinutės. Eglė nė vienos neatidarė.
— Žinai, — Janina įpylė dar arbatos, — niekada tau to nesakiau, bet Tomas man nepatiko nuo pat pradžių. Per daug savimi pasitikėjo ir per mažai vietos palikdavo kitiems.
— Kodėl tylėjai?
— O ar būtum manęs klausiusi? Įsimylėję žmonės retai girdi sveiką protą.
Eglė liūdnai šyptelėjo. Mama buvo teisi.
Tuo metu Eglės ir Tomo bute virė visai kita scena. Andrius nervingai vaikščiojo po kambarį pirmyn atgal ir negalėjo nurimti.
— Tu matei? Matei, kokia tavo žmona? Svečius pasikvietėt, o net valgyti nėra ko!
— Andriau, nusiramink pagaliau, — Tomas blaškėsi tarp virtuvės ir svetainės, beviltiškai mėgindamas rasti ką nors tinkamo ant stalo.
— Aš tau seniai sakiau, kad ji ne tau, — įsiterpė Rasa, susiraukusi. — Atsimeni? Iš karto pasakiau: ta Eglė tau netinka.
— GANA! — riktelėjo Tomas. — Jeigu jau tokie protingi, važiuokit į viešbutį!
— Į viešbutį? — Andrius net akis išpūtė. — Savo tikrą brolį iš namų varai? Aš specialiai pas tave atvažiavau, galvojau, šeimyniškai vakarą praleisim…
— Šeimyniškai, — karčiai šyptelėjo Tomas, atidaręs tuščią šaldytuvą. — Čia, be kečupo ir pasibaigusio galiojimo jogurto, daugiau nieko nėra.
— Visa tai dėl tavo Eglės, — Rasa nusmuko ant sofos. — Normali žmona visada turi atsargų.
— Normali žmona turi normalų vyrą, — netikėtai pačiam sau išsprūdo Tomui.
Brolis su sese sustingo ir persimetė nustebusiais žvilgsniais.
— Tu dabar… ją gini? — nepatikėjo Andrius. — Ji tave paliko, pabėgo pas mamytę, o tu vis tiek stoji į jos pusę?
Tomas sunkiai atsisėdo ant kėdės. Tik dabar jam iki galo ėmė aiškėti, kas iš tikrųjų įvyko. Eglė išėjo. Ne pagrasino, ne parodė charakterį, o tiesiog pasiėmė daiktus ir išėjo. Ir blogiausia buvo tai, kad jis suprato: ji buvo teisi.
Jis pakėlė galvą.
— Žinot ką? Važiuokit namo. Man reikia pabūti vienam ir viską apgalvoti.
— Namo?! — išsprūdo jiems beveik vienu metu.