Anyta šaukė ant Eglės taip, lyg būtų pamiršusi, kad pati gyvena marčios bute. Tik šįkart jos jau laukė staigmena.
— Ir vėl į tą kompiuterį akis įbedusi! Normalios moterys eina į darbą, o tu sėdi namie ir apsimeti baisiai užsiėmusi. Jonas plėšosi, kad tave išlaikytų, o tu čia žaidimukus žaidi!
Janina perėjo per virtuvę taip trankiai, kad net spintelių durelės sudrebėjo. Eglė net nepakėlė žvilgsnio nuo ekrano. Iki vidurdienio reikėjo pateikti ketvirčio ataskaitą, o anyta tą patį priekaištų ratą tą rytą suko jau trečią kartą.
Dešimt mėnesių. Dešimt mėnesių šito kasdienio pragaro. Tiek laiko Eglė klausėsi, kad esą yra našta, svetimu darbu mintanti dykinėtoja.
— Janina, man reikia dirbti.
— Dirbti! — anyta staigiai atsisuko, įsirėmusi rankomis į šonus. — Pakleksi kelis kartus klaviatūra, ir jau vadini tai darbu? Mano Jonas iki vakaro pluša pardavimuose, o tu ką veiki? Dieną prastūmei — ir gana? Tau turėtų būti gėda! Įsikibai į mano sūnų kaip dėlė!
Eglė ramiai padėjo tušinuką ant stalo. Tada lėtai uždarė nešiojamąjį kompiuterį.
— Janina, jūs iš tiesų taip manote?
— O kaipgi kitaip! Aš ne akla, matau, kuo tu čia visą dieną užsiimi. Tai pro langą spoksai, tai telefonu plepi. O Jonas vienas už jus abi aria.
— Supratau, — Eglė atsistojo. — Tuomet vakare apie tai ir pasikalbėsime. Prie Jono. Jeigu jau taip rūpinatės, kas čia iš tikrųjų ant kieno sprando sėdi.
Kažkas jos balse privertė Janiną nutilti. Tiesa, neilgam.
Jonas namo grįžo pusę septintos. Abi moterys sėdėjo prie virtuvės stalo. Ant stalviršio gulėjo aplankas.
— Kas atsitiko? — atsargiai žengė į virtuvę jis.
— Sėskis, — Eglė mostelėjo į kėdę. — Tavo mama įsitikinusi, kad aš gyvenu iš tavo kišenės. Kad mano darbas tėra žaidimas, o visą šeimą išlaikai tu vienas. Ar tiksliai perteikiau jūsų žodžius, Janina?
Anyta linktelėjo. Veidas buvo įsitempęs, lūpos suspaustos į ploną liniją.
— Mama, mes juk jau…
— Jonai, nepertraukinėk, — Eglė atvertė aplanką. — Beje, aš sutinku su tavo mama. Tie, kurie naudojasi svetimu turtu, iš tiesų turėtų iš jo išsikraustyti.
Ji padėjo ant stalo nuosavybės dokumentą.
— Matote datą, Janina? Šį butą nusipirkau likus ketveriems metams iki vestuvių. Už savo pačios pinigus. Jonas į jį neįdėjo nė euro, nes tai yra mano nuosavybė. Pagal mūsų susitarimą jis padengia dalį komunalinių mokesčių. O jūs jau dešimt mėnesių gyvenate čia nemokamai ir vis tiek aiškinate man, kaip turėčiau tvarkytis savo pačios namuose.
Janina čiupo dokumentus. Akimis permetė eilutes. Jos veidas staiga pabalo.
— Tai… Jonai, tu žinojai?
— Žinoma, — tyliai atsakė jis. — Nuo pat pradžių sakiau, kad butas priklauso Eglei. Tik tu nenorėjai girdėti.
— Bet juk tu dirbi…
— Dirbu. Ir uždirbu neblogai, — Jonas pavargęs patrynė nosies šaknį. — Tačiau Eglė uždirba dvigubai daugiau už mane. Ji turi klientų, su kuriais bendradarbiauja jau ne vienus metus. Tai, kad ji dirba iš namų, dar nereiškia, jog nieko neveikia.
Eglė iš aplanko ištraukė dar vieną dokumentą.
— Nuomos sutartis. Vieno kambario butas gretimame rajone. Sumokėjau už tris mėnesius į priekį ir palikau užstatą. Tai jums, Janina. Laikykite tai atsisveikinimo dovana už tuos dešimt pažeminimo mėnesių.
Virtuvėje pakibo tyla. Janina nė nemirksėdama spoksojo į dokumentus.