— Vadinasi, išvarai mane lauk?
— Ne išvarau, o susigrąžinu savo namus, — Eglė ramiai sunėrė pirštus ant kelių. — Raktus galite pasiimti rytoj. Arba poryt, kaip jums patogiau. Bet daugiau nesiruošiu savo pačios bute klausytis, kokia aš esą tinginė ir niekam tikusi. Taškas.
— Jonai! — Janina atsisuko į sūnų, balsas jai virpėjo iš įsiūčio. — Tu leisi jai taip su manimi kalbėti?
Jonas kurį laiką nepasakė nė žodžio. Paskui lėtai papurtė galvą.
— Mama, gana. Eglė teisi. Tu negali gyventi mūsų namuose ir kasdien žeminti mano žmonos. Aš pavargau. Man baisu grįžti po darbo, nes iš anksto žinau, kad vėl būsite susipykusios. Nebegaliu būti tampomas tarp jūsų. Ir labiausiai man atsibodo mano paties bailumas.
— Tai tu renkiesi ją, o ne mane? Savo motiną?
— Aš renkuosi savo šeimą, — jis pažvelgė į Eglę. — Ir ramybę. Noriu pareiti namo nebijodamas, kada čia vėl sprogs eilinis skandalas.
Janina čiupo dokumentus nuo stalo ir išėjo iš virtuvės. Kambario durys trenkė taip smarkiai, kad stiklinėje sekcijoje suvirpėjo indai.
Kitą rytą ji pasirodė koridoriuje su dviem lagaminais. Veidas buvo sustingęs, lyg be jokios išraiškos, tik paraudusios akys išdavė bemiegę naktį. Pro Eglę praėjo nė nepažvelgusi, nuo stalo pasiėmė naujo buto raktus ir tik tarpduryje stabtelėjo.
— Tu atplėšei mane nuo sūnaus. Jis tau šito niekada neatleis.
— Aš jam grąžinau žmoną, — Eglė net nepakėlė akių nuo nešiojamojo kompiuterio. — O jums daviau tai, ko pati taip garsiai reikalavote: savarankiškumą. Dabar galėsite susirasti normalų darbą, kaip man vis patarinėjote. Linkiu sėkmės.
Durys užsitrenkė. Butą užliejo tokia tyla, kad Eglė beveik fiziškai pajuto, kaip nuo pečių ima slinkti dešimt mėnesių kaupta įtampa. Ji priėjo prie lango ir jį pravėrė. Į vidų plūstelėjo vėsus oras, išsklaidydamas priplėkusį svetimo buvimo kvapą.
Po valandos paskambino Jonas.
— Ji pas mane darbe. Verkšlena ir reikalauja, kad priversčiau tave apsigalvoti.
— O ką tu atsakei?
— Pasakiau, kad jai metas mokytis gyventi pačiai. Kad man įgriso blaškytis tarp judviejų. — Jis trumpam nutilo. — Ir kad tu buvai teisi.
Eglė užmerkė akis ir tyliai iškvėpė.
— Ačiū.
— Ne, čia aš turiu tau dėkoti, kad neišėjai anksčiau. Buvau bailys, Egle. Dešimt mėnesių slėpiausi už tylėjimo.
— Bet dabar jau nebeslepi. Tai svarbiausia.
Po trijų savaičių Jonas įžengė į butą šypsodamasis.
— Mama susirado darbą.
— Greitai.
— Parduotuvėje netoli savo namų. Dirbs pardavėja, — jis nusimetė striukę ir prisėdo prie stalo. — Žinai, ką pasakė? Kad tai tik laikinai. Esą netrukus ras padorią vietą, ne tokį darbą.
Eglė kilstelėjo antakius.
— Padorų darbą, kuriame žmonės pluša. Čia jos pačios žodžiai.
— Taip. Bet kai jai pačiai reikia keltis šeštą ryto ir stoti prie kasos, tai kažkodėl nebesiskaito, — Jonas papurtė galvą. — Ji vis dar nieko nesupranta.
— Supras, kai pavargs vadovauti visiems aplinkui.
Jonas apkabino ją iš nugaros ir priglaudė kaktą prie jos viršugalvio.
— Beje, viršininkas pasakė, kad kitą savaitę mane paaukštins. Atlyginimas irgi gerokai padidės.
— Jonai, juk tai nuostabu!
— O aš jam atsakiau, kad vis tiek uždirbsiu mažiau negu mano žmona, — jis plačiai nusišypsojo. — Ir kad tai manęs nė kiek netrikdo.