— Reikėjo pamatyti, kokia jam buvo mina.
Eglė prapliupo juoktis. Pirmą kartą per daugelį mėnesių — lengvai, nuoširdžiai, be to ankšto gumulo krūtinėje.
— Išmokai.
— Turėjau gerą mokytoją, — Jonas švelniai pabučiavo ją į smilkinį. — Atleisk, kad taip ilgai užtrukau.
— Svarbiausia, kad vis dėlto supratai.
Po mėnesio paskambino Janina. Jos balsas skambėjo sausai ir įtemptai.
— Norėčiau užsukti. Pasikalbėti. Su jumis abiem.
Eglė pažvelgė į Joną. Šis tik kilstelėjo pečius — spręsk pati.
— Ateikite šeštadienį. Šeštą.
Janina pasirodė lygiai šeštą. Ne su chalatu, o kuklia, tvarkinga palaidine. Rankoje laikė maišelį vaisių. Atsisėdo priešais Eglę ir kurį laiką tylėjo, įsmeigusi akis į lėkštę.
— Kaip darbas? — paklausė Jonas.
— Sunku, — Janina suspaudė lūpas. — Vakare kojas gelia. Pirkėjai nemandagūs. Alga juokinga.
— Užtat darbas tikras, — Eglė gurkštelėjo vandens. — Toks, kur žmonės pluša, pamenate?
Janina krūptelėjo, lyg būtų gavusi antausį. Jos skruostai paraudo.
— Ne dėl to atėjau.
— O dėl ko?
— Pasakyti, kad tu buvai teisi, — ji pagaliau pakėlė akis. — Dešimt mėnesių gyvenau jums ant sprando, nieko neveikiau ir dar aiškinau, kaip turite tvarkytis. Man atrodė, kad turiu tokią teisę, nes esu Jono motina. Pasirodo, neturėjau. Nei šis butas buvo mano, nei pinigai priklausė vien jam, o aš čia iš esmės elgiausi kaip nereikalinga šeimininkė.
— Ne nereikalinga, — Eglė papurtė galvą. — Tiesiog viešnia. Tik viešnia, kuri įsivaizdavo esanti namų šeimininkė.
— Taip. Viešnia, — Janina nutilo. — Dabar žinau, ką reiškia gyventi iš svetimų pinigų ir kasdien klausytis, kad esi niekam tikusi. Mano vadovas tai kartoja beveik kasdien. Ir tik dabar suprantu, kaip turėjai jaustis tu.
Jonas uždėjo rankas motinai ant pečių. Šįkart ji neatsitraukė.
— Aš neprašysiu atleidimo, — tęsė Janina. — Nežinau, ar dar turiu tam teisę. Bet supratau. Kad tai tavo namai, Egle. Kad Jonas pasirinko tave, ir taip turi būti. Ir dar supratau, kokia siaubinga anyta buvau.
Eglė kurį laiką tylėjo. Paskui atsistojo, priėjo prie jos ir padėjo delną ant Janinos peties.
— Pykčio nelaikau. Bet ribos išliks. Galite ateiti į svečius, galite skambinti. Tačiau nurodinėti, kaip man gyventi, daugiau nebegalėsite. Sutariam?
Janina linktelėjo greitai, beveik skubriai.
— Sutariam.
Kai ji išėjo, Jonas apkabino Eglę ir ilgai nepaleido.
— Nemaniau, kad ji kada nors sugebės pripažinti klydusi.
— Žmonės keičiasi, kai nebelieka kur trauktis, — Eglė atsirėmė į jo petį. — Tavo mama buvo pripratusi komanduoti, nes visi jai tai leido. Kai nubrėžiau ribas, jai teko susidurti su tikrove. Ir ji atsilaikė.
— Tu dabar ją gini?
— Ne. Tiesiog nematau prasmės laikyti nuoskaudą, jei žmogus iš tikrųjų pasikeitė, — Eglė nusišypsojo. — Dabar turiu savo namus, savo gyvenimą ir vyrą, kuris stojo į mano pusę. Štai kas svarbiausia.
Jie sėdėjo prie lango; už stiklo miestas toliau gyveno įprastu ritmu, o jų bute pagaliau tvyrojo ramybė.