— Kur tavo žmona pasislėpė? Egle! Ateik čia, nėra ko tūnoti kambaryje!
Janina įgriuvo į prieškambarį taip, lyg ši vieta būtų jos pačios namai: be skambučio į duris, be jokio perspėjimo. Apačioje tik paskambino per domofoną, o Tomas, nė nesusimąstęs, paspaudė atrakinimo mygtuką. Ji jau vilkosi lietpaltį, kabino jį ant svetimos pakabos ir dairėsi aplink tokiu šeimininkišku žvilgsniu, tarsi būtų atėjusi tikrinti atliktų darbų.
Iš paskos į vidų įsispraudė Mantas — jaunesnysis Tomo brolis, dvidešimt ketverių, su lopais augančia barzdele ir purvinais sportbačiais. Jis nebyliai linktelėjo Eglei, bet tuoj pat akimis nuslydo virtuvės link.
Eglė stovėjo svetainės tarpduryje ir žiūrėjo į visą šitą sceną jausdama kažką, kam sunku rasti tikslų pavadinimą. Tai nebuvo pyktis. Greičiau šaltis — toks, koks įslenka į kambarį pro rudenį paliktą pravirą langą.
— Tomas sakė, kad remontus čia pradėjote, — pranešė anyta, jau traukdama koridoriumi virtuvės pusėn. — Tai mes pačiu laiku ir atvažiavom. Mantui reikia įsikurti name užmiestyje, o pas jus vis tiek viskas bus nauja. Nusipirksit kitą. Pinigų turit, juk ne badaujate.
Ji ištarė tai lengvai, lyg tarp kitko, tarsi kalbėtų apie savaime suprantamą dalyką, ir pradingo virtuvėje.
Eglė pažvelgė į vyrą. Tomas stovėjo prie sienos nutaisęs kaltą miną — žmogaus, kuris jau seniai viską nusprendė, tik dar nesukaupė drąsos pasakyti garsiai.
— Tomai, — tyliai ištarė ji.
— Eglut, mama gi atvažiavo, — jis bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Ji juk ne iš piktos valios. Mantas nuomojasi namą, o ten visiškai tuščia. Na, ko tau gaila?
— Ko man gaila, — pakartojo Eglė. Ne kaip klausimą. Tiesiog pakartojo.
Virtuvėje Janina tuo metu jau tvarkėsi garsiai ir užtikrintai, lyg statybų darbų vadovė:
— Šaldytuvą imam. Pažiūrėk, koks didelis — Mantui bus pats tas. Ir orkaitę. Ji įmontuota? Nieko, išims. Ir tą indukcinę kaitlentę taip pat, dabar visi tokias turi.
Eglė įėjo į virtuvę. Matiniu blizgesiu nišoje švietė įmontuotas „Liebherr“ šaldytuvas, o „Bosch“ orkaitė — vokiška, pirkta prieš trejus metus, kai ji tik atsikraustė į šį butą — buvo tvarkingai įleista į baldų komplektą. Už viską Eglė mokėjo pati. Dar iki vestuvių. Tuo metu, kai Tomo jos gyvenime dar apskritai nebuvo.
— Janina, — ramiai pasakė ji, — ši technika yra įmontuojama. Jos negalima tiesiog ištraukti. Ir mes neplanavome jos keisti — keičiame tik spintelių fasadus.
Anyta pažvelgė į ją taip, tarsi Eglė būtų pasakiusi visišką kvailystę.
— Na ir kas? Nusipirksit naują įmontuojamą. Tu juk premijas gauni — po penkis tūkstančius eurų, Tomas pasakojo. Gyvenat pasiturinčiai, nenubiednėsit. O Mantui viską nuo nulio reikia susikurti, jis ką tik persikraustė.
Eglė jau buvo pravėrusi burną atsakyti, bet Janina akimirksniu atsisuko į sūnų:
— Tomai, ko stovi? Įrankių turit? Padėk broliui, atnešk atsuktuvus.
Ir Tomas — štai kas buvo baisiausia — nuėjo atsuktuvų.
Jis grįžo su įrankiais, pritūpė šalia Manto, kuris jau dalykiškai apžiūrinėjo šaldytuvo tvirtinimus, ir ėmė kažką jam aiškinti pusbalsiu. Matyt, pasakojo, kaip laikosi kaitlentė ir kur kas prisukta.
Eglė žiūrėjo į juos minutę. Dar vieną. Tada paėmė telefoną ir nuėjo į miegamąjį.
Duris ji pridarė. Ne trenkė — būtent tyliai pridarė. Atsisėdusi ant lovos krašto pažvelgė pro langą. Už stiklo siūbavo plikos šakos, dangus nuo pat ryto buvo pilkas — toks, koks būna tik rugsėjį: be prošvaisčių, be menkiausio šilumos pažado. Kieme stovėjo krovininis mikroautobusas su nuleistu bortu. Ji buvo jį pastebėjusi dar tada, kai atidarė duris.
Vadinasi, jie atvažiavo su transportu. Vadinasi, viskas buvo apgalvota iš anksto.
Tomas žinojo.
Ši mintis nesmogė. Ji tiesiog nusėdo viduje — sunki, lygi ir nejudinama kaip betono plokštė.
Eglė susirado telefone reikiamą numerį ir paspaudė skambinti.
Jos tėvas visą gyvenimą dirbo statybose, pažinojo daug žmonių ir mokėjo tartis. Vienas senas jo bičiulis — Vytautas — kaip tik nuomojo namą tame priemiestyje, į kurį ketino keltis Mantas. Eglė buvo mačiusi jį kelis kartus per tėvo gimtadienius: solidus, nekalbus vyras, iš tų, kurie, regis, nieko nedaro atsitiktinai.
Ji kalbėjo apie dešimt minučių. Ramiai, aiškiai, tiksliai. Paaiškino, kad į jo nuomojamą namą vežama įmontuojama buitinė technika — galinga, pritaikyta tam tikrai elektros instaliacijai. Kad sename užmiesčio name tokios instaliacijos, tikėtina, nėra. Kad čia kalbama ne vien apie pinigus, bet ir apie priešgaisrinį saugumą.
Vytautas klausėsi nepertraukdamas. Galiausiai pasakė tik:
— Supratau. Ačiū, kad perspėjai.
Eglė padėjo ragelį ir surinko dar vieną numerį — teisininko, su kuriuo dirbo jos restoranas.
Už sienos sklido balsai: Janina kažką aiškino Mantui, Tomas kartkartėmis burbtelėdavo atsakydamas. Paskui sužvangėjo metalas, vėliau garsai pritilo.
Eglė negrįžo į virtuvę. Ji dar ilgai sėdėjo miegamajame — kol trinktelėjo lauko durys, kol laiptinėje nutilo žingsniai, kol apačioje suurzgė krovininio mikroautobuso variklis.
Tik tada ji atsistojo, priėjo prie lango ir stebėjo, kaip automobilis išrieda iš kiemo. Lėtai, sunkiai — buvo aišku, kad prikrautas.
Virtuvėje juodavo tuščia niša toje vietoje, kur dar neseniai stovėjo šaldytuvas. Iš sienos kyšojo laidai. Baldų komplektas, kurį Eglė taip kruopščiai rinkosi, dabar atrodė lyg išmuštas dantis.
Tomas stovėjo virtuvės viduryje, rankoje laikydamas atsuktuvą, ir žiūrėjo į atsivėrusią skylę balduose.