Jo laikysena buvo tokia, lyg žmogaus, kuris ką tik padarė kažką lemtinga, bet pats dar iki galo nesuvokė, ką būtent.
— Egle, — prabilo jis atsargiai, — juk nupirksime kitą. Sakau tau, paimsime išsimokėtinai, ten viskas paprasta, nieko sudėtingo…
Ji praėjo pro šalį nė neatsigręžusi ir nuėjo į koridorių. Iš sandėliuko ištraukė du didelius kelioninius krepšius — tuos pačius, su kuriais praėjusią vasarą važiavo prie jūros. Padėjo juos ant grindų šalia jo striukių.
— Kas čia dabar? — paklausė Tomas.
— Tavo daiktams, — ramiai atsakė ji. — Susidėk pats. Aš nežinau, ko tau reikia.
Jis trumpai, nervingai nusijuokė.
— Tu rimtai?.. Egle, čia pokštas?
Tačiau ji jau ėjo atgal į miegamąjį. Be skubos. Be durų trankymo. Be ašarų. Tiesiog ėjo, lyg būtų atlikusi sprendimą, kuris seniai buvo priimtas.
Jos kišenėje jau gulėjo šaltkalvio numeris. Jam ji parašė dar prieš valandą. Spynos bus keičiamos rytoj ryte. Virtuvės fasadus ji taip pat buvo nusižiūrėjusi dar rugpjūtį, tik vis atidėliojo užsakymą.
Dabar skubėti nebereikėjo. Nebeliko dėl ko.
Už lango prasidėjo lietus — smulkus, rudeninis, įkyrus. Toks, kuris užsiveda nuo ryto ir paskui nepaleidžia nei vakare, nei naktį.
Tomas daiktus rinkosi ilgai.
Eglė girdėjo, kaip jis vaikšto po butą: iš kambario į vonią, iš vonios atgal, traukia stalčius, uždaro, vėl atidaro. Buvo aišku, kad jis laukia. Laukia, kada ji išeis. Kada ką nors pasakys. Kada visas šis reikalas virs paprastu parodymu, moterišku spektakliu, po kurio galima susitaikyti virtuvėje prie arbatos.
Ji neišėjo.
Kai pagaliau spragtelėjo laukujės durys, Eglė priėjo prie lango. Po kelių minučių Tomas pasirodė kieme — su dviem krepšiais, prasisegusia striuke, lietuje. Priėjęs prie savo automobilio, sumetė krepšius į bagažinę ir įsėdo. Dar ilgai nepajudėjo iš vietos. Tiesiog sėdėjo, o Eglė matė, kaip vandens lašai slysta ir išsilieja ant stiklo.
Galiausiai automobilis išvažiavo.
Ji sekė jį akimis, kol šis dingo už posūkio, ir staiga pagavo save jaučiant keistą dalyką. Tai nebuvo nei palengvėjimas, nei skausmas. Greičiau kažkas per vidurį. Kaip ilgai nešus sunkų krepšį pagaliau pastatyti jį ant žemės: delnas dar mena svorį, bet petys jau laisvas.
Eglė grįžo į virtuvę. Pažvelgė į tuščią nišą, į iš sienos styrančius laidus, į keistai apnuogintą baldų komplektą. Tada paėmė telefoną ir parašė meistrams, kad atvažiuotų ir tvarkingai izoliuotų elektros išvadus — taip palikus iki nelaimės buvo vienas žingsnis. Po to atsivertė aplanką su išsaugotais katalogais. Fasadai tikrai buvo išsirinkti dar rugpjūtį: matiniai, pilkšvai žali, su akmens faktūros paviršiumi. Ji parašė vadybininkui: „Galiu patvirtinti užsakymą.“
Kaip gyventi toliau, jai staiga tapo visiškai aišku.
Kas tą patį vakarą vyko kaime, Eglė sužinojo ne iš karto. Informacija ją pasiekė nuotrupomis, iš skirtingų pusių. Pirmasis paskambino pats Tomas — jau vėlai, apie dešimtą.
— Egle, — jo balsas skambėjo keistai, prislopintai, tarsi pavargęs ar išvirtas, — čia toks reikalas…
Ji nieko neatsakė. Tik laukė.
— Vytautas jų neįleido. Manto su mama. Jie atvažiavo su technika, o jis išėjo ant slenksčio ir pareiškė, kad neleis nieko iškrauti. Sako, name sena elektros instaliacija, už gaisrą jis neatsakys. Ir dar priminė, kad sutartyje parašyta — jokių pakeitimų be jo sutikimo.
Vėl stojo tyla.
— Mama man jau trečią kartą skambina, — pridūrė Tomas. — Sako, visa technika stovi lauke per lietų. Šaldytuvas, orkaitė…
— Tomai, — tarė Eglė, — tai ne mano rūpesčiai.
— Bet juk tai mūsų technika…
— Mano technika, — pataisė ji. — Aš ją pirkau dar iki santuokos. Už savo pinigus. O jei tau reikia patvirtinimo, teisininkas tą labai aiškiai paaiškins.
Jis kurį laiką tylėjo. Paskui paklausė jau visai tyliai:
— Tu specialiai taip padarei?
— Aš perspėjau žmogų apie gaisro riziką, — atsakė Eglė. — Tai vadinama ne taip.
Tomas neberado žodžių. Neaiškiai kažką sumurmėjo vietoj atsisveikinimo ir padėjo ragelį.
Janina paskambino kitą rytą, pusę aštuonių, kai Eglė dar gėrė kavą.
— Tu bent supranti, kad per tave mes visą naktį prasikankinome?! — užsipuolė ji nuo pirmos sekundės. — Technika lietuje stovėjo, Mantas bandė ją grūsti į bagažinę, į saloną, o ji normaliai netelpa! Šaldytuvą subraižė! Kas dabar už tai atsakys?!
Eglė ramiai gurkštelėjo kavos.
— Janina, — pasakė ji lygiu balsu, — jūs atvažiavote pas mane be jokio perspėjimo. Iš mano buto išvežėte techniką. Techniką, kurią aš pirkau pati, už savo pinigus, dar prieš ištekėdama už jūsų sūnaus.
— Oi, tik nereikia! Ištekėjai — vadinasi, viskas bendra!
— Ne, — atsakė Eglė. — Ne viskas. Jeigu norėsite, jums tai paaiškins teisininkas. Galiu duoti telefono numerį.
Uošvienė net užspringo iš pasipiktinimo — ragelyje aiškiai pasigirdo sunkus jos kvėpavimas.
— Tu… tu bent suvoki, kaip elgiesi?! Aš esu motina! Aš tiek dėl Tomo padariau, viena jį užauginau, aš…
— Žinau, — pertraukė Eglė. — Jūs viena jį užauginote. Tai didelis darbas, ir aš jo nenuvertinu. Bet aš jums nesu skolinga. Nei šaldytuvo. Nei orkaitės. Nei savo buto.
Ir nutraukė pokalbį.
Paskui dar ilgai sėdėjo su puodeliu rankose, žiūrėdama pro langą. Lietus per naktį nesiliovė — jis vis krito, tylus ir tolygus, priplodamas prie žemės paskutinius kiemo medžių lapus. Tais metais ruduo užgriuvo staiga, be jokio įspėjimo, kaip ir visi nemalonūs dalykai.
Trečią dieną prie durų pasirodė Tomas.