— Nešdinkis iš čia! — mano pačios namuose užkaukė anyta. Tik ji nė nenumanė, kad pirmoji pro duris galiausiai bus išprašyta būtent ji.
Eglė kaip tik lankstė mažyčius kūdikio šliaužtinukus, kai spynoje sužvangėjo raktas. Širdis akimirkai tarsi sustojo: Tomas darbe, o atsarginis raktas paliktas anytai „nenumatytam atvejui“. Bėda ta, kad Janinai nenumatytas atvejis buvo kiekviena paprasta darbo diena.
— Egle! Kur tu?
Eglė išėjo į prieškambarį, pasitaisydama megztinį, kuris jau veržė augantį pilvą. Janina stovėjo apsikrovusi maišais iš statybinių prekių parduotuvės ir, nė nelaukusi kvietimo, jau nusimetinėjo paltą.
— Laba diena, Janina.
— Kokia dar diena, jau beveik vakaras, — suburbėjo anyta, įžengdama į svetainę taip, lyg būtų atėjusi atlikti patikrinimo. Jos žvilgsnis perbėgo per visą butą. — Vėl visą dieną namie prasėdėjai? Mūsų laikais moterys dirbdavo iki paskutinės minutės.
Per trejus metus Eglė spėjo suprasti: su ja ginčytis beprasmiška, lengviau tiesiog pritarti ir nuryti žodžius. Juk gyvena atskirai — koks skirtumas, ką ta moteris galvoja?
— Atnešiau dažų, — Janina išvertė skardines ant sofos. — Mėlynų. Normalių, o ne tą gelsvą nesąmonę, kurią jūs išsirinkote.
Eglė pažvelgė į skardines. Ji su Tomu dvi savaites rinkosi spalvą kūdikio kambariui, svajojo, įsivaizdavo, kaip viskas atrodys…
— Bet mes jau nudažėme…
— Tai perdažysite, — nukirto anyta ir jau žingsniavo vaikų kambario link. — Berniukui reikia berniukiškos spalvos, o ne kažkokio neaiškaus atspalvio.
Kambaryje ji sustojo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi vyriausioji inspektorė.
— Siaubas. Lovytė negali stovėti prie lango! O šitos užuolaidos su kiškučiais… Čia kūdikiui ar kam?
— Mums gražu…
— O man negražu. Ir mano anūkui nepatiks. — Janina pasibjaurėjusi suėmė užuolaidos kraštą. — Rytoj viską perdarysime.
Eglė tylėjo. Kaip visada. Kūdikis pilve stipriai spyrė — lyg pats protestuotų prieš svetimą žmogų, kuris jau sprendė, kaip turi atrodyti jo kambarys.
Tomas grįžo vėlai. Eglė laukė jo virtuvėje, kur dažų skardinės stovėjo išrikiuotos tarsi kokie trofėjai.
— Tavo mama buvo užėjusi?
— Atnešė dažų. Nori perdažyti kūdikio kambarį.
Tomas pirštais perbraukė per nosies tiltelį — Eglė jau žinojo, kad tai ženklas: kalbos apie motiną jį erzina.
— Gal mėlyna iš tikrųjų būtų geriau…
— Bet juk rinkomės kartu.