— Taip, bet… — jis nusuko akis, vengdamas jos žvilgsnio. — Ji juk nori gero.
— O aš?
Šitas klausimas pakibo tarp jų, sunkus ir neatsakytas. Tomas tik atidarė šaldytuvą ir ėmė kuitinėtis viduje, apsimesdamas, kad ieško kažko nepaprastai svarbaus.
Kitą rytą anyta pasirodė ne viena. Su ja atėjo dažytojas — liesas vaikinas, kurio veide jau matėsi apgailestavimas, kad sutiko imtis šio darbo.
— Čia Mantas. Jis greitai viską sutvarkys, — Janina komandavo taip, lyg butas priklausytų jai. — Pradėkite nuo lubų!
— Janina, gal dar palaukim? Tomas juk dar nematė…
— Kam jį trukdyti? Vyrai vis tiek nieko neišmano apie namų jaukumą, — atkirto ji ir jau ėmė nešti žaislus iš kambario. — Čia moteriški reikalai.
Keista, kad kai kalba pasisukdavo apie remonto išlaidas, viskas staiga tapdavo vyrišku reikalu.
Eglė pasitraukė į virtuvę. Ji klausėsi, kaip svetimi žmonės perkuria jos namus, ir delnu glostė pilvą. Mažylis neramiai muistėsi, tarsi jaustų motinos įtampą.
— Tepk storiau! Ar nematai, geltona dar persišviečia! — iš vaikų kambario dirigavo anyta.
Iki vakaro kambarys jau buvo mėlynas. Šaltas. Svetimas.
— Na? — Janina pasigėrėdama nužvelgė rezultatą. — Dabar bent jau matosi, kad čia augs vyras.
Eglė stovėjo tarpduryje ir sunkiai atpažino tą patalpą, kurią dar visai neseniai tvarkė su meile ir švelnumu.
Po savaitės anyta vėl atėjo su „pagerinimais“. Šįkart ji atsinešė užuolaidas — tamsiai mėlynas, dryžuotas.
— Tie zuikučiai čia visiškai netinka. Berniukui reikia rimtesnės aplinkos.
Ji nė nelaukė leidimo — tiesiog pradėjo nukabinėti senąsias užuolaidas. Tas pačias, kurias Eglė su Tomu nusipirko tą laimingą dieną, kai sužinojo, kad laukiasi kūdikio.
— Bet jos juk naujos…
— Nauja dar nereiškia tinkama.
Tą akimirką Eglės viduje kažkas trūko. Tyliai, bet galutinai.
— Sustokit.
— Ką sakei?
— Padėkit užuolaidas. Tuoj pat.
Janina lėtai atsisuko, tebelaikydama audinį rankose.
— Tu gal iš proto išėjai?
— Tai mano namai. Ir mano vaiko kambarys.
Anyta pažvelgė į ją taip, lyg Eglė staiga būtų prabilusi nesuprantama kalba.
— Kaip tai tavo? Čia mano sūnaus namai!
— Jūsų sūnus čia tik deklaravęs gyvenamąją vietą. Butas priklauso man.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti?! — Janina išbalo, o užuolaidos išslydo jai iš pirštų. — Aš dėl jūsų stengiuosi, apie anūką galvoju!
— Jūs galvojate tik apie save. Apie tai, kaip viską perdaryti pagal savo skonį.
Eglė ramiai žengė prie komodos.