Ji ištraukė stalčių ir paėmė segtuvą su dokumentais. Keista, bet pirštai nė kiek nedrebėjo.
— Nešdinkis iš čia! — suspiegė anyta. — Tai mano sūnaus namai, aš turiu visas teises…
— Neturite. — Eglė padėjo sutartį ant komodos. — Štai dokumentai. Šį butą įsigijau dar prieš santuoką. Už savo pinigus.
Ji kalbėjo negarsiai, tačiau kiekvienas žodis krito į tylą aštriai, tarsi peilio ašmenys.
— Todėl dabar išeisite jūs. Ir iškart.
Janina drebančiais pirštais čiupo lapus, perbėgo akimis eilutes. Jos veidas pamažu įgavo pelenų atspalvį.
— Tomai! — suriko ji. — Tomai, tuojau pat ateik čia!
— Tomas darbe. O kai grįš, mes su juo viską aptarsime.
— Tu… tu griauni šeimą! Nuteikinėji mano sūnų prieš jo motiną!
— Aš saugau savo šeimą nuo žmogaus, kuris trejus metus elgėsi taip, lyg mūsų namai būtų jo valdos.
Janina ėmė blaškytis po kambarį tarp mėlynų sienų — tų pačių, kurios dabar atrodė kaip paminklas jos pačios „rūpesčiui“.
— Tomas manęs niekada neišsižadės! Aš jo motina!
— O aš jo žmona. Ir jo vaiko mama. — Eglė priėjo prie lango. — Pažiūrėsime, ką jis pasirinks.
— Kuo tu save laikai?!
— Niekuo ypatingu. Tiesiog pagaliau supratau: kai tyli, kiti tai priima kaip leidimą.
Eglė atsisuko.
— Trejus metus maniau, kad pakentėsiu, kad jūs apsiprasite. Bet jūs nepriprantate. Jūs užiminėjate svetimą teritoriją.
— Aš tik gero norėjau!
— Jūs norėjote valdžios. Ir ją gavote — tol, kol aš tylėjau.
Tomas grįžo maždaug po valandos. Motina sėdėjo virtuvėje paraudusiomis akimis, o Eglė laukė svetainėje, laikydama dokumentus rankose.
— Kas čia vyksta? — sutrikęs paklausė jis, žvilgsniu lakstydamas nuo vienos prie kitos.
— Tavo žmona visai išėjo iš proto! — pašoko Janina. — Ji mane veja lauk! Grasina!
— Egle?
— Aš tiesiog paaiškinau, kas sprendžia šiuose namuose, — ramiai atsakė Eglė. — Ir nubrėžiau ribas.
— Kokias dar ribas?
— Pačias paprasčiausias. Neiti į svetimus namus be kvietimo. Nekomanduoti ten, kur nesi šeimininkas. Neperdarinėti vaiko kambario be jo tėvų sutikimo.
Tomas tylėjo. Jo žvilgsnis sustodavo tai ties motina, tai ties žmona.
— Tomai, pasakyk nors ką nors! — Janina įsikibo į jį lyg į paskutinį gelbėjimosi šiaudą. — Aš juk tavo mama! Aš turiu teisę…
— Į ką? — Eglė padavė Tomui sutartį. — Kokią teisę jūs turite mano bute?