— Nešdinkis iš čia! — mano pačios namuose suriko anyta. Ji tik nenumatė vieno: pirmoji pro duris galiausiai bus išprašyta ji pati.
Eglė lankstė mažučius kūdikio šliaužtinukus, kai spynoje staiga trakštelėjo raktas. Širdis akimirkai sustingo: Tomas darbe, o atsarginis raktas paliktas anytai tik „nenumatytam atvejui“. Bėda ta, kad Jolanta nenumatytu atveju laikė kone kiekvieną paprastą dieną.
— Eglute! Kur tu?
Eglė išėjo į koridorių, ranka pasitaisydama megztinį, jau įsitempusį ties pilvu. Ant slenksčio stovėjo anyta, apsikrovusi maišais iš statybinių prekių parduotuvės, ir net nelaukusi kvietimo nusimetė paltą.
— Laba diena, Jolanta.
— Kokia dar diena, jau beveik vakaras, — suburbėjo ji, verždamasi į svetainę. Butą nužvelgė taip, lyg būtų atėjusi atlikti patikrinimo. — Vėl visą dieną namie prasėdėjai? Mūsų laikais moterys dirbdavo iki paskutinės minutės!
Per trejus metus Eglė išmoko paprastą taisyklę: pritarti lengviau negu ginčytis. Juk jie gyveno atskirai, tad koks skirtumas, ką mano anyta?
— Atnešiau dažų, — Jolanta išvertė dėžutes ant sofos. — Mėlynų. Normalių, o ne tos keistos gelsvos nesąmonės, kurią jūs išsirinkote.
Eglė pažvelgė į skardines. Ji su Tomu dvi savaites rinko kūdikio kambario spalvą, tarėsi, svajojo, įsivaizdavo, kaip viskas atrodys.
— Bet mes jau nudažėme…
— Tai perdažysite, — nukirto anyta ir nėrė tiesiai vaikų kambario link. — Berniukui reikia berniukiškos spalvos, o ne kažkokio neaiškaus atspalvio.
Kambaryje ji sustojo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi vyriausioji inspektorė.
— Siaubas. Lovytė prie lango stovėti negali! O šitos užuolaidos su zuikiais… Čia kūdikiui, ar kam?
— Mums jos patinka…
— O man ne. Ir mano anūkui nepatiks. — Jolanta pačiupo užuolaidos kraštą su akivaizdžia panieka. — Rytoj viską pertvarkysime.
Eglė tylėjo. Kaip visada. Kūdikis pilve stipriai krustelėjo, lyg pats protestuotų prieš svetimą žmogų, nusprendusį, kokiame kambaryje jis turės augti.
Tomas grįžo vėlai. Eglė jo laukė virtuvėje, kur dažų skardinės stovėjo ant stalo lyg kokie karo trofėjai.
— Buvo tavo mama?
— Atnešė dažų. Nori perdažyti kūdikio kambarį.
Tomas pirštais pasitrynė nosies viršų — Eglė jau žinojo, kad taip jis daro kaskart, kai kalba pasisuka apie jo motiną.
— Gal mėlyna iš tikrųjų būtų geriau…
— Juk mes pasirinkimą darėme kartu.