— Geltoną, Tomai.
— Taip, bet… — jis nusuko akis, vengdamas jos žvilgsnio. — Mama juk nenori blogo.
— O aš?
Tas klausimas pakibo tarp jų, sunkus ir neatsakytas. Tomas atidarė šaldytuvą ir ėmė jame raustis taip uoliai, lyg nuo ten paslėpto atsakymo priklausytų visas jų vakaras.
Kitą dieną Jolanta pasirodė ne viena. Kartu atsivedė dažytoją — liesą vaikinuką, vardu Mantas, kurio veide jau buvo matyti gailestis, kad sutiko imtis šio darbo.
— Čia Mantas. Jis viską greitai sutvarkys, — komandavo Jolanta, lyg butas priklausytų jai. — Pradėkite nuo lubų!
— Jolanta, gal vis dėlto palaukime? Tomas dar nematė…
— Kam jį varginti? Vyrai vis tiek nieko nenusimano apie namų jaukumą, — mostelėjo ji ir jau ėmė kraustyti žaislus iš kambario. — Čia moteriški reikalai.
Keista, kad kai reikėdavo kalbėti apie remonto išlaidas, tie patys reikalai akimirksniu virsdavo vyriška atsakomybe.
Eglė pasitraukė į virtuvę. Sėdėjo ten, delnu ramindama pilvą, ir klausėsi, kaip svetimi žmonės perkuria jos namus. Mažylis neramiai muistėsi, lyg jaustų motinos įtampą.
— Tepk storesnį sluoksnį! Ar nematai, kad geltona vis dar lenda pro viršų? — iš kūdikio kambario aidėjo Jolantos balsas.
Iki vakaro kambarys tapo mėlynas. Šaltas. Svetimas.
— Na štai, — patenkinta savo sprendimu tarė Jolanta, apžvelgdama sienas. — Dabar bent aišku, kad čia augs berniukas.
Eglė stovėjo tarpduryje ir beveik neatpažino tos erdvės, kurią dar visai neseniai su meile buvo kūrusi.
Po savaitės Jolanta vėl pasirodė su nauju grobiu — tamsiai mėlynomis dryžuotomis užuolaidomis.
— Tie kiškučiai čia visai netinka. Berniukui reikia rimtesnės aplinkos.
Ji jau traukė žemyn senąsias užuolaidas — tas pačias, kurias Eglė su Tomu pirko tą laimingą dieną, kai sužinojo, jog laukiasi.
— Bet jos juk naujos…
— Nauja dar nereiškia tinkama.
Tą akimirką Eglės viduje kažkas nutrūko. Tyliai, bet galutinai.
— Sustokite.
— Ką?
— Padėkite užuolaidas. Tuoj pat.
Jolanta lėtai atsisuko, vis dar laikydama audinį rankose.
— Tu iš proto išėjai?
— Tai mano namai. Ir mano vaiko kambarys.
Anyta pažvelgė į ją taip, tarsi Eglė staiga būtų prabilusi nesuprantama kalba.
— Kaip tai tavo? Čia mano sūnaus namai!
— Jūsų sūnus čia tik gyvena. Butas priklauso man.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti?! — Jolanta išbalo, o užuolaidos išslydo jai iš pirštų. — Aš dėl jūsų stengiuosi, apie anūką galvoju!
— Jūs galvojate tik apie save. Apie tai, kaip viską padaryti pagal savo valią.
Eglė žengė į priekį.