– Tavęs aš nekviečiau.
Janina tai pasakė visiškai ramiu balsu, lyg būtų pranešusi, kad rytoj lis.
Eglė sustingo prieškambaryje, dar nė nespėjusi nusivilkti palto. Šalia jos stovėjo du vaikai: dešimtmetis Mantas ir šešerių Rūta. Jie jau buvo nusiėmę kepures ir smalsiai žvalgėsi į kambarį, kur ant stalo laukė šventiniai patiekalai.
Butas kvepėjo ką tik iškeptais pyragėliais, orkaitėje apskrudusia antimi ir vaniliniu tortu. Ant stalo blizgėjo geriausias servizas, kurį anyta ištraukdavo tik ypatingomis progomis.
Eglė sutrikusi atsigręžė į vyrą.
– Tomai…
Tačiau jis tik nusuko akis į šalį.
– Mama, na…
– Kas „na“? – tuoj pat jį nutraukė Janina. – Aš aiškiai pasakiau. Šiandien – šeimos pietūs. Mano anūkams. Ne visiems, kas užsigeidė ateiti.
Eglei viduje viskas skaudžiai susigniaužė.
– Aš esu jų mama.
– Tai nieko nekeičia.
Janina meiliai nusišypsojo vaikams.
– Mantai, Rūtele, užeikit. Močiutė jums prikepė mėgstamiausių pyragėlių.
Sūnus nepajudėjo nė per žingsnį.
Dukra tik stipriau suspaudė mamos delną.
Eglė tyliai ištarė:
– Vaikai, eikit. Aš palauksiu jūsų automobilyje.
Bet Mantas netikėtai papurtė galvą.
– Ne.
Janina kilstelėjo antakius.
– Kodėl?
Berniukas pažvelgė iš pradžių į močiutę, paskui į mamą.
– Nes mama irgi yra šeima.
Prieškambaryje pasidarė taip tylu, kad buvo girdėti sieninio laikrodžio tiksėjimas.
Tomas nervingai krenkštelėjo.
– Mantai, nepradėk.
Tačiau berniukas jau žengė atgal, arčiau mamos.
– Jeigu mama nekviesta, mes irgi neliksim.
Janina nusijuokė, tarsi visa tai būtų vaikiškas kaprizas.
– Baikit jau. Po penkių minučių viską pamiršit.
Ji ištiesė vaikams saldainių dėžutę.
– Pažiūrėkit, ką močiutė nupirko.
Rūta nedrąsiai paklausė:
– O mama irgi gali pasiimti saldainį?
– Ne.
– Kodėl?
– Todėl, kad čia vaikų šventė.
Mergaitės kakta susiraukė.
– Bet mama irgi mėgsta saldainius…
Eglė pajuto, kaip akis ima graužti ašaros.
Per dešimt santuokos metų ji jau buvo pripratusi prie anytos geliančių frazių. Janina nuolat kartodavo:
– Mūsų Tomas vertas geresnės.
– Tu jam per prasta.
– Jei ne mes, jis seniai būtų susiradęs normalią žmoną.
Eglė tylėdavo.
Dėl ramybės namuose.
Dėl vaikų.
Dėl vyro.
Tačiau šiandien visa tai vyko jų vaikų akivaizdoje. Ir šį kartą riba buvo peržengta.
Prieš pusmetį Eglė buvo mėginusi pasikalbėti su Tomu.
– Man sunku.
– Ir vėl dėl ko? – pavargęs paklausė jis.
– Tavo mama mane nuolat žemina.
Jis tik atsiduso.
– Ji tiesiog tokia yra.
– Bet tu juk viską girdi.
– Nekreipk dėmesio.
– Tomai…
– Neversk manęs rinktis tarp jūsų.
Tąkart Eglė nutilo. Tačiau pirmą kartą aiškiai suprato: vyras jos negins.
Po šiandieninių anytos žodžių ji lėtai vėl užsivilko paltą.
– Gerai.
Tada švelniai nusišypsojo vaikams.
– Važiuojam namo.
– Mama…
– Viskas gerai.
Ji labai stengėsi kalbėti ramiai. Pernelyg ramiai.
Staiga Mantas atsisuko į močiutę.
– Močiute.
– Ką?
– Jeigu tu nepakvietei mamos, vadinasi, nepakvietei ir mūsų.
Janina susierzinusi mostelėjo ranka.
– Kokios nesąmonės! Jūs dar vaikai!
– Mes šeima, – tvirtai atsakė berniukas.
Tomas pagaliau įsiterpė:
– Mama, gal jau gana?
– Ne!
Janina pakėlė balsą.
– Kol ši moteris yra šalia, mano sūnus niekada nebus laimingas.
Eglė lėtai pakėlė galvą. Per visus dešimt metų ji pirmą kartą išgirdo tai pasakytą tiesiai. Ne užuominą. Ne kandų komentarą. O atvirą prisipažinimą.
Tomas išbalo.
– Mama…
– Kas „mama“? Aš visada sakiau tiesą!
Eglė pažvelgė į vyrą.
– Tu irgi taip manai?
Jis tylėjo.
To tylėjimo užteko.
Ji paėmė vaikus už rankų.
– Važiuojam.