Jie išėjo.
Už jų nugarų dusliai trinktelėjo durys.
Janina buvo visiškai įsitikinusi, kad nepraeis nė pusvalandis, ir anūkai patys ims prašytis atgal. Ji nė nenumanė, kad tas sekmadienio pietų susitikimas taps pradžia pokyčių, kurių ji mažiausiai laukė.
O po kelių valandų šventiškai paruoštas stalas, kuriuo ji taip didžiavosi, vis dar stovės beveik nepaliestas.
2 dalis
Janina dar kurį laiką nejudėdama stovėjo prie durų. Jai atrodė, kad tuoj pat nuskambės skambutis.
– Pamatysi, grįš, – tarė ji Tomui. – Vaikai ilgai neištvers. Kur dar jie gaus tokių pyragų?
Tomas nieko neatsakė.
Jis žiūrėjo pro langą, kaip Eglės automobilis lėtai išrieda iš kiemo. Ant galinės sėdynės Mantas sėdėjo prisiglaudęs prie Rūtos ir stipriai ją apkabinęs.
Nė vienas iš jų neatsisuko.
– Matai? Net ranka nepamoja, – suirzusi burbtelėjo Janina. – Visai juos prieš mane nuteikė.
– Mama… – tyliai prabilo Tomas. – Ji vaikų akivaizdoje apie tave nėra pasakiusi nė vieno blogo žodžio.
– Žinoma. Ji gudri.
Tomas pirmą kartą per ilgą laiką į motiną pažvelgė taip, lyg iš tikrųjų ją matytų.
– O jeigu esmė visai ne Eglėje?
Janina tik paniekinamai prunkštelėjo.
– Tik nepradėk.
Tuo metu namuose Eglė padėjo vaikams persirengti. Ji stengėsi šypsotis, nors viduje viskas buvo lyg suspausta į skaudų mazgą.
Rūta priėjo arčiau ir apkabino ją per liemenį.
– Mamyte, tu verki?
Eglė skubiai nubraukė akis.
– Ne, saulele. Tiesiog pavargau.
Mantas tylėdamas padėjo ant stalo maišelį su dovana, kurią jie buvo paruošę močiutei. Visi kartu rinko jai minkštą, gražų pledą. O sūnus dar buvo ilgai taupęs savo kišenpinigius, kad nupirktų Janinos mėgstamo šokolado.
Dabar ta dovana gulėjo neišpakuota ir niekam nebereikalinga.
– Mama…
– Taip?
– Ar mes teisingai pasielgėm?
Eglė pritūpė priešais vaikus, kad jų akys būtų viename lygyje.
– Tai buvo jūsų sprendimas.
– Mums buvo labai skaudu dėl tavęs.
Ji stipriai priglaudė abu prie savęs.
– Ačiū jums.
Kurį laiką jie tiesiog tylėjo. Paskui Eglė švelniai tarė:
– Tik įsidėmėkite vieną dalyką. Į šiurkštumą nereikia atsakyti šiurkštumu. Ir niekada nereikia versti žmogaus rinktis tarp tų, kuriuos jis myli.
Vaikai tyliai linktelėjo.
O Janinos bute šventinis stalas taip ir liko stovėti nepaliestas. Kepta antis pamažu vėso. Pyragų kraštai džiuvo. Žvakės beveik sudegė iki galo.
Janina kas kelias minutes prieidavo prie lango ir žvilgčiodavo į kiemą.
– Jau beveik dvi valandos…
Tomas pažvelgė į laikrodį.
– Jie nebeatvažiuos.
– Atvažiuos!
Jis sunkiai atsiduso.
– Mama, tu pati pasakei Eglei, kad jos nekvietei.
– Ir kas čia tokio?
– Vaikai tai išgirdo taip, lyg būtum išvariusi jų mamą.
– Jie dar maži. Nieko nesupranta.
Tomas lėtai papurtė galvą.
– Bijau, kad kaip tik suprato. Ir suprato viską.
Vakare suskambo telefonas.
Janina akimirksniu čiupo ragelį.
– Klausau?
Tačiau skambino kaimynė.
– Na, kaip praėjo šventė?
Janina įtempė lūpas į dirbtinę šypseną, nors moteris kitame laido gale jos nematė.
– Puikiai.
– Keista, pas jus taip tylu.
Janina pajuto, kaip ją užlieja nejaukumas. Ji pažvelgė į nepriekaištingai padengtą stalą.
Prie jo nesėdėjo niekas.
Kitą dieną Tomas atvažiavo pas žmoną.
Eglė atidarė duris.
– Galiu užeiti?
Ji nieko nepasakė, tik pasitraukė į šoną.
Vaikai buvo kambaryje.
– Labas, tėti, – ištarė Mantas.
– Labas.
Tomas norėjo apkabinti sūnų, tačiau berniukas netikėtai paklausė:
– Tėti…
– Taip?
– Kodėl tu nieko nepasakei močiutei?
Tas klausimas smogė stipriau už bet kokį priekaištą.
Tomas nutilo.
– Tu juk matei, kad mamai skaudėjo, – pridūrė Mantas.
Rūta taip pat priėjo arčiau.
– Tėtuk… jeigu mane kas nors įskaudintų, tu mane apgintum?
Jam viduje viskas susigniaužė.
– Žinoma.
– Tai kodėl neapgynei mamos?
Tomas nerado, ką atsakyti, ir tą vakarą šis klausimas liko skambėti jo mintyse.