Tą vakarą Andrius dar ilgai nesiskubino lipti iš automobilio. Sėdėjo vienas, užgesinęs variklį, ir mintimis grįžo į visus pastaruosius metus.
Į tuos kartus, kai mama mestelėdavo kandžią pastabą.
Į akimirkas, kai Eglė nuleisdavo akis ir apsimesdavo, kad nieko neišgirdo.
Į vaikų veidus, kai jie stovėdavo šalia ir matydavo tai, ko neturėjo matyti.
Ir į save patį — kaskart tariantį tą patį sakinį:
„Nekreipk dėmesio.“
Tik dabar jam tapo aišku, kokia žiauri gali būti tyla. Ji ne visada reiškia ramybę. Kartais ji žeidžia ne mažiau nei žodžiai.
Artėjo Tomo gimtadienis. Likus savaitei iki šventės Janina paskambino anūkui.
– Močiutė tau jau nupirko dovaną, – pasakė ji įprastu, tvirtu balsu.
– Ačiū, – tyliai atsakė Tomas.
– Tai kelintą man atvažiuoti?
Kitame laido gale trumpam stojo pauzė.
– Močiute…
– Na?
– Jeigu mama nekviečiama…
Jis giliai atsiduso, lyg jam pačiam būtų sunku ištarti tai, ką buvo nusprendęs.
– Tada nekviečiamas niekas.
Janina sutriko.
– Ką čia dabar kalbi? Kokios nesąmonės?
– Tai ne nesąmonės, – atsakė Tomas. – Tu pati sakei, kad mama nėra šeima. O man ji yra pats artimiausias žmogus.
Po tų žodžių pokalbis nutrūko.
Janina dar ilgai sėdėjo laikydama telefoną rankoje. Pirmą kartą per daugelį metų ji nepajuto pykčio. Ne noro ginčytis. Ne pasipiktinimo.
Tik keistą, šaltą tuštumą.
Staiga jai pasidarė aišku: visa tai ne vien dėl Eglės. Savo pačios žodžiais ji atstūmė tuos, dėl kurių dengdavo stalą, kepdavo pyragus ir ruošdavosi šventėms.
O ištaisyti padarytą žalą buvo kur kas sunkiau, nei iškepti patį gardžiausią pyragą.
Būtent tada Janina pirmą kartą nusprendė nebelaukti, kol kas nors ją supras ar atleis. Ji pati turėjo žengti žingsnį link savo šeimos.
Praėjo beveik savaitė.
Janina kelis kartus susirado Eglės numerį telefone. Pirštas jau sustodavo virš skambinimo mygtuko, bet paskutinę sekundę ji viską nutraukdavo. Taip ir neišdrįsdavo prabilti.
Išdidumas laikė stipriai.
„Kodėl aš turiu atsiprašinėti? Aš vyresnė. Aš motina“, – kartojo sau mintyse.
Tačiau prieš akis vis iškildavo tas pats vaizdas.
Sekmadienio stalas.
Dvylika lėkščių.
Tomo mėgstamiausi pyragai.
Tortas, kurį taip mėgo Rūta.
Ir tuščios kėdės.
Pirmą kartą per tiek metų jos ruošti pietūs niekam nebebuvo reikalingi. Ne todėl, kad maistas būtų buvęs prastas. O todėl, kad prie to stalo neatsirado vietos svarbiausiam vaikų žmogui — jų mamai.
Tomo gimtadienio išvakarėse pas Janiną atvažiavo Andrius.
– Mums reikia pasikalbėti, – tarė jis.
Ji iš karto suprato, kad lengvas pokalbis nebus.
– Vėl apie Eglę?
– Ne, – ramiai atsakė jis. – Apie mus.
Andrius atsisėdo priešais motiną.
– Prisimeni, ką tėtis sakydavo? Kad šeimą vienu žodžiu galima sugriauti greičiau, negu po to ją atstatyti.
Janina nusuko žvilgsnį.
– Tik nereikia perdėti.
– Aš neperdedu. Tai tiesa.
Jis kalbėjo kitaip nei anksčiau. Be pakelto balso, be pykčio, bet kiekvienas žodis skambėjo tvirtai.
– Aš tylėjau daugybę metų. Kai tu menkindavai mano žmoną. Kai juokeisi iš jos darbo. Kai vaikams sakydavai, kad jų mama nieko nesupranta. Aš įtikinėjau save, jog taip bus paprasčiau. Bet dabar supratau: mano tyla atrodė kaip pritarimas.
Janina staigiai pastatė puodelį ant stalo.
– Vadinasi, dabar dėl visko kalta tik aš?
– Ne, – atsakė Andrius. – Kaltas ir aš. Nes leidau tam tęstis.
Motina nustebusi pažvelgė į sūnų. Tokio pokalbio tarp jų dar niekada nebuvo.
Tomo gimtadienio dieną Eglės namuose susirinko tik patys artimiausi. Vaikai kabino balionus, juokėsi, lakstė iš kambario į kambarį. Eglė iškepė šokoladinį tortą, o virtuvėje tvyrojo vanilės ir cinamono kvapas.
Vis dėlto, nors visi stengėsi šypsotis, ji matė: Tomas laukia vieno vienintelio skambučio.
Iš močiutės.
Bet telefonas tylėjo.
Likus maždaug valandai iki šventės pradžios netikėtai suskambo durų skambutis.
Tomas pirmas nubėgo atidaryti.
Ant slenksčio stovėjo Andrius ir Janina.
Tik šį kartą Janina rankose laikė ne didžiulį maišą dovanų, kaip būdavo įpratusi. Ji atsinešė nedidelę ramunių puokštę.
Mėgstamiausias Eglės gėles.
Kambaryje visi nuščiuvo.
Janina žengė vieną žingsnį į priekį.