Jie išėjo.
Už jų nugarų trinktelėjo durys.
Janina nė akimirkai nesuabejojo: praeis daugiausia pusvalandis, ir anūkai patys ims prašytis atgal. Ji net neįsivaizdavo, kad tas sekmadienio pietų susitikimas taps pradžia permainų, kurių ji visiškai nelaukė.
O po kelių valandų stalas, kurį ji taip išdidžiai dengė šventei, liks beveik nepaliestas.
Janina dar kurį laiką stovėjo prie durų, įsitempusi ir laukdama, kada pagaliau suskambės skambutis.
– Tuoj sugrįš, – tarė ji sūnui. – Vaikai ilgai neištvers. Kur jie dar gaus tokių pyragų?
Andrius nieko neatsakė.
Jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip Eglės automobilis palengva išrieda iš kiemo. Tomas sėdėjo gale, stipriai apkabinęs mažąją seserį. Nė vienas jų net neatsisuko.
– Matai? Net ranka nepamojo, – susierzinusi burbtelėjo motina. – Visiškai juos prieš mane nuteikė.
– Mama… – tyliai ištarė Andrius. – Ji prie vaikų apie tave nepasakė nė vieno blogo žodžio.
– Žinoma. Ji gudri.
Jis pirmą kartą po labai ilgo laiko įdėmiai pažvelgė į motiną.
– O jeigu problema visai ne joje?
Janina tik paniekinamai prunkštelėjo.
– Tik nepradėk.
Tuo metu namuose Eglė padėjo vaikams persirengti. Ji mėgino šypsotis, nors viduje viskas buvo tarsi suspausta į skaudų mazgą.
Rūta priėjo prie jos ir apsivijo rankomis.
– Mamyte, tu verki?
Eglė skubiai nusibraukė akis.
– Ne, saulyte. Tiesiog pavargau.
Tomas be žodžių padėjo ant stalo maišelį su dovana, kurią jie buvo paruošę močiutei. Visi kartu rinko gražų pledą. Sūnus dar ilgai taupė kišenpinigius, kad nupirktų jai mėgstamo šokolado.
Dabar ta dovana gulėjo neišpakuota.
– Mama…
– Ką, Tomai?
– Mes gerai pasielgėm?
Eglė pritūpė priešais vaikus, kad žiūrėtų jiems tiesiai į akis.
– Tai buvo jūsų sprendimas.
– Mums buvo labai skaudu dėl tavęs.
Ji stipriai prispaudė abu prie savęs.
– Ačiū jums. Bet vieną dalyką įsidėmėkite. Į šiurkštumą nereikia atsakyti šiurkštumu. Ir niekada neverskite žmogaus rinktis tarp tų, kuriuos jis myli.
Vaikai tyliai linktelėjo.
Tuo pat metu Janinos bute šventinis stalas taip ir stovėjo nepaliestas. Kepta antis pamažu šalo. Pyragų kraštai džiūvo. Žvakės baigė sudegti beveik iki pat galo.
Janina kas kelias minutes prieidavo prie lango.
– Jau beveik dvi valandos…
Andrius pažvelgė į laikrodį.
– Jie nebeatvažiuos.
– Atvažiuos!
Jis sunkiai atsiduso.
– Mama… tu pati pasakei Eglei, kad jos nekvietei.
– Ir kas čia tokio?
– Vaikams tai nuskambėjo taip, lyg tu būtum išvariusi jų mamą.
– Jie dar maži, jie nieko nesupranta.
Andrius lėtai papurtė galvą.
– Bijau, kad yra priešingai. Jie suprato viską.
Vakare suskambo telefonas.
Janina staigiai čiupo ragelį.
– Klausau?
Tačiau skambino kaimynė.
– Na, kaip šventė?
Janina įtempė lūpas į dirbtinę šypseną, nors niekas jos nematė.
– Puikiai.
– Keista, pas jus taip tylu.
Janina pajuto, kaip ją užlieja nejaukumas. Ji pažvelgė į idealiai padengtą stalą.
Prie jo nesėdėjo nė vienas žmogus.
Kitą dieną Andrius atvažiavo pas žmoną.
Eglė atidarė duris.
– Galiu užeiti?
Ji nieko neatsakė, tik pasitraukė į šoną.
Vaikai buvo kambaryje.
– Labas, tėti.
– Labas.
Jis norėjo apkabinti sūnų, bet Tomas netikėtai paklausė:
– Tėti…
– Taip?
– Kodėl tu nieko nepasakei močiutei?
Tas klausimas smogė skaudžiau už bet kokį priekaištą.
Andrius tylėjo.
– Juk matei, kad mamai skaudėjo.
Arčiau priėjo ir Rūta.
– Tėveli… jeigu kas nors nuskriaustų mane, tu mane apgintum?
Jam viduje viskas susigniaužė.
– Žinoma.
– Tai kodėl neapgynei mamos?
Atsakymo jis neturėjo.