Vežimėlis riedėjo tyliai ir lengvai, šįkart nė vienas ratukas necypė, todėl Tomas tai priėmė kaip gerą ženklą. Krepšyje jau gulėjo du citrinų vaisiai, ryšulėlis kalendrų ir dėžutė eklerų, kurią jis čiupo paskutinę akimirką taip, lyg būtų išplėšęs ją pačiam likimui iš nagų. Eglė ėjo vos puse žingsnio priekyje, braukydama pirštu per pirkinių sąrašą telefone. Šeštadienis žadėjo būti puikus.
— Dar alyvuogių, — tarė ji, nė neatsisukdama. — Ir raudonųjų svogūnų. Tu vėl paėmei ką nors saldaus?
— Aš pasirūpinau strateginiu džiaugsmo rezervu, — atsiliepė Tomas. — Šventė be deserto — ne šventė, o posėdis.
— Posėdis su salotomis.
— Posėdis su salotomis dar blogiau. Tai jau rimtas susirinkimas.
Eglė nusijuokė ir pasuko link tolimesnių lentynų, ten, kur buvo konservai. Tuo metu Tomo kišenėje suvirpėjo telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną, ir veidas akimirksniu pasidarė lygus, it ką tik išlyginta paklodė. „Janina.“ Tomas tyliai iškvėpė ir atsiliepė.
— Taip, klausau.
— Tomuk, sveikinu, sveikinu! — jos balsas buvo saldus, ištęstas. — Taviškė į viršininkes pakilo! Juk pats man trečiadienį paskambinai, prisimeni. Net susigraudinau.
— Prisimenu. Ačiū.
— O rytoj juk šeštadienis, — pabrėžtinai pasakė ji.
Tomas nukreipė akis į eilės galą, kur Eglė atidžiai vartė pupelių skardinę, ir nepastebimai pritildė balsą.
— Šeštadienis. Ir kas?
— Kaip tai kas? Būsiu mieste. Turiu šiokių tokių reikalų. Galėčiau užsukti.
— Užsukti nereikia, — greitai atsakė jis. — Manęs namuose nebus. Kaip tik išvažiuosiu.
— Kur jau čia?
— Į miestą. Irgi į miestą. Šiandien mes su miestu labai paklausūs.
— Na gerai, gerai, tik nesijaudink, — nutęsė Janina. — Taip nepergyvenk, vaikeli.
Ir ryšys nutrūko.
Ji padėjo telefoną ant stalo ir pažvelgė į priešais sėdinčią seserį. Pakėlė nykštį į viršų, patenkinta kaip katė prie tuščio dubenėlio.
— Veltui slapstosi, — pareiškė ji. — Bus jie namie. Stalą nukraus, svečius susikvies, o mus, vadinasi, paliks už borto.
Tomas įsikišo telefoną atgal į kišenę ir dar akimirką stovėjo žiūrėdamas į eklerų dėžutę taip, tarsi ši būtų jam skolinga pinigų. Eglė grįžo su pupelėmis ir iš karto viską suprato — ji turėjo keistą talentą skaityti jo veidą kaip didžiulį plakatą.
— Kas nutiko?
— Skambino Janina. Sako, rytoj bus mieste. Gal užsuks.
— Ir?
— Pasakiau, kad manęs nebus.
— Nesuk sau galvos, — Eglė įdėjo skardinę į vežimėlį ir įsikibo jam į parankę. — Eime prie kasų, dar ledo nenupirkome.
Ji mokėjo nedaryti iš kibirkšties gaisro. Tomo pamotę Eglė įsidėmėjo tvirtai ir nuo pat pirmo susitikimo — tą moterį, atsiradusią jo gyvenime, kai jam buvo devyneri, o namuose dar tvyrojo ligoninės kvapas. Vėliau gimė dvi mergaitės, ir vyresnysis brolis pamažu virto tarsi baldu, į kurį patogu nusivalyti blogą nuotaiką. Vos tik pajėgė susikrauti krepšį, jis iš tų namų išėjo.
— Paskambink Mariui, — priminė Eglė jiems stovint prie kasos. — Nes jis dabar įsimylėjęs, laiko visai nejaučia.
Tomas surinko numerį.
— Mariau, rytoj dvyliktą. Ne pirmą, ne pusę dviejų. Dvyliktą.
— Taip, taip, prisimenu! — pasigirdo ragelyje. — Mes su Rūta jau nupirkome dovaną, Greta padėjo išrinkti. Ugnė, beje, nupiešė piešinį — su tortu ir balionais.
— Perduok Ugnei, kad ji priimta į organizacinį komitetą, — šyptelėjo Tomas.
Marius buvo vedęs visai neseniai, parsivedė į namus moterį su dukra ir švytėjo taip, kad Tomas kartais pagaudavo save tyliai, baltai pavydint. Jam buvo gera tai matyti.