Vadinasi, taip iš tiesų nutinka žmonėms.
Paaukštinimas Eglei nukrito beveik be jokio triukšmo — be užkulisinių žaidimų, be kovos dėl kėdės. Trečiadienį ją tiesiog pasikvietė ir trumpai pranešė: skyrius nuo šiol tavo. Ankstesnį vadovą pašalino labai mandagiai — perkėlė į kitą biurą, kur darbų buvo tiek, kad galėjai už jų pasislėpti visu ūgiu. Po kelių dienų jis pats parašė prašymą išeiti. Bendradarbiai dar kurį laiką stebėjosi, kai kas nepatenkintas spaudė lūpas, tačiau vadovybė ja pasitikėjo, o Eglė neketino to pasitikėjimo nuvilti.
— Reikėtų kukliai paminėti, — vakare pasakė ji. — Tik artimiausi. Gal kokie dešimt žmonių.
— Dešimt — čia kukliai? — kilstelėjo antakį Tomas.
— Dešimt — čia su meile.
Šeštadienis prasidėjo ramiai. Apie pusę vienuolikos paskambino Janina. Ji sveikino Eglę ilgai, šiltai, su privalomu „šaunuolė, aš visada žinojau“. Eglė padėkojo, padėjo ragelį ir net pajuto palengvėjimą: geresnio varianto iš tos moters tikėtis turbūt ir nebuvo galima. Pasveikino — ir gana. Klausimas uždarytas.
Prieš pat vidurdienį pasirodė Greta su vyru Pauliumi. Ji iškilmingai įteikė dėžę, kurioje gulėjo milžiniškas žaislinis mikrofonas ir iš folijos išlankstyta karūna.
— Skyriaus vadovei priklauso, — pareiškė Greta labai rimtu tonu. — Mikrofonas — kad visus perrėktum, karūna — kad niekam nekiltų minčių ginčytis.
Eglė užsidėjo karūną, pažvelgė į veidrodį ir pareiškė:
— Per maža. Teks dar paaugti.
Netrukus įvirto Marius su Rūta, paskui atėjo Eglės draugė Indrė, nešina buteliu kažko putojančio. Dar laukė Andriaus su žmona — kadaise Eglė dirbo su juo viename skyriuje ir iki šiol laikė jį žmogumi iš tų pačių fronto apkasų.
Stalas jau buvo beveik paruoštas. Tomas nešiojo lėkštes, o Eglė nuėjo persirengti — suknelė nuo vakar kabėjo miegamajame ir akivaizdžiai reikalavo būti parodyta iškilmingai.
Tada suskambo durų skambutis.
— Mariau, atidaryk, čia turbūt Andrius, — šūktelėjo Tomas, tuo pat metu kovodamas su užsispyrusiu kamščiu.
Marius nuėjo į prieškambarį. Grįžo po minutės. Jo akys buvo tokios apvalios, lyg būtų pamatęs ne svečią, o mokesčių inspektorių su krata.
Tomui žodžių neprireikė. Jis padėjo butelį ant stalo ir nuėjo į svetainę.
Janina jau sėdėjo prie stalo. Ne kukliai pakraštyje, ne šalia durų, o beveik pačiame veiksmo centre, pasislinkusi kėdę nuo stalo galo. Paltą ji buvo numetusi ant fotelio. Dviejų jos dukterų dar nesimatė, bet Tomas žinojo: jos po vieną nevaikšto. Jos ateina visa rikiuote, dažniausiai dar ir su vyrais.
— Labas, sūneli, — garsiai ištarė Janina. — Tai tavo žmona mūsų nekvietė? Keista pasidarė. Matyt, dabar jau didelė ponia. Vadovė.
Miegamajame Eglė sustingo, pirštais laikydama suknelės užsegimą. Balsas buvo girdėti aiškiai.
Atvirų karų tarp jų lyg ir nebūdavo. Būdavo adatos. Janina mokėjo sugadinti bet kokią šventę viena vienintele fraze, paleista tarsi netyčia, lyg kalbėtų ne ji, o oras kambaryje.
Pagrindinis mazgas buvo senas ir užveržtas stipriai. Kai mirė Tomo tėvas, paaiškėjo, kad pusė buto priklauso sūnui. Janina beveik metus reikalavo, kad jis „kaip žmogus“ atsisakytų savo dalies — neva iš dėkingumo už vaikystę. Tomą tada palaikė jo tikros motinos sesuo, ir jis savo dalį apgynė. Butą pardavė, pinigai tapo pradiniu įnašu, vėliau prisidėjo Eglės tėvai — ir praėjus metams po vestuvių paskolos nebeliko, o trijų kambarių butas liko jiems. Janina persikėlė į vieno kambario butą, dukros išsivažinėjo, tačiau pas ją vis tiek užsukdavo būriais.
Eglė liko stovėti prie veidrodžio. Išeiti ji neketino. Tai buvo ne jos mūšis.
Tomas trumpai linktelėjo Mariui. Šis suprato be paaiškinimų, tyliai grįžo į prieškambarį ir pasuko spyną — kad daugiau jokie netikėti svečiai neatsirastų lyg iš po žemių.
Janina tuo metu jau tiesė ranką prie lėkštės.
— Na, ko jūs visi čia sustingote?